Pavėlavęs traukinys arba neatėjęs keleivis

Ji nervingai žvilgteli į laikrodį, nors žino, kad sekundės įkalintos po trapiu stiklu nepradės greičiau slinkti, tačiau vis tiek jos žvilgsnis vis grįžta ir grįžta prie pigaus, šiek tiek paauksuoto laikrodžio, kurį jai padovanojo motina, kai jai sukako aštuoniolika ir ji patraukė ieškoti savosios laimės į pasaulį. Ir dabar, dabar, po šitiek metų, begalinio dienų skaičiaus, pavasario ir žiemos kaitos ji stovi stotyje iš kurios kažkada ir išlėkė į pasaulį... Tačiau dabar skirtingai nei tada, kai ji buvo jaunutė mergina palaidais plaukais, nešiojanti šviesiai mėlynus džinsus ir dovanojanti pasauliui begalinę šypseną, dabar ji buvo pasikeitusi. Apie tai mąstydama ji neturėjo galvoje savo išvaizdos. Aišku, jos veidas prarado jaunystės žavesį, jos stangrios krūtys suglebo, lūpos – tada taip nemėgusios lūpų dažų, dabar buvo tvirtai sučiauptos ir tik kartais prasiverdavo, kai išlysdavo šviesiai rausvas liežuvis, aplaižantis lūpų kampučius ir grįžtantis atgal į burnos ertmę. Taip tuomet ji buvo kitokia, bet pasikeitė ne tik išvaizda, pasikeitė kažkas jos širdyje... Ji nebemokėjo svajoti taip, kaip kažkada svajojo, ji kaip ir visos kitos laukė savojo princo ant balto žirgo, kuris turėjo nusinešti ją į baltą pilį, bet princas atėmė jos nekaltybė ir nešinas nugertą vyno butelį patraukė toliau per gyvenimą taip niekada jai ir nepaskambinęs, o kai panoro grįžti – ji jau buvo pamiršusi pasakas ir mielai jį įsileido atgal pas save, į savo šiltą lovą ir mažą bendrabučio kambarį, kai kambariokės šėlo viename iš tų klubų į kurį ji neturėjo pinigų, bet beprotiškai norėjo patekti. Ji buvo išdidi, niekada nieko neprašydavo, bet ėmė lygiai taip pat neklaususi ir gyvenimas kartais atrodęs toks nykus ir tuščias dideliame mieste, kartais virsdavo tikra svajonė. Ji eidavo su juo kartu senamiesčio gatvėmis, žvelgdama į kiaurus stogus, nuo kurių varvėjo ką tik praūžusio lietaus lašai, o kartkartėmis išlysdavo kokio nors utėlėto katino galva ir ji akimirksniu pamiršdavo viską – telikdavo lašai krentantys jai ant veido ir riedantys prasegta palaidine žemyn, telikdavo jo ranka, kurią suspausdavo dar tvirčiau ir švelniai glostydavo nykščiu... Rusvus plaukus kedendavo vėjas ir ji džiaugdavosi kiekviena smulkmena, suteikiančia kažką savito gyvenimui, kuriame ji buvo pasiklydusi. Ji žinojo kelią, kaip ir žinojo kur veda begaliniai bėgiai prieš jos akis, kurie nuo amžių eigos buvo parudavę, o vietomis visiškai nepriminė bėgių, tik kažkokią keistą gyvatę, besirangančia į begalybę... Tuomet, kai mama ją išlydėjo, jai įdavė pintinėlę vaisių, kurioje taip pat buvo kepalėlis duonos, šiek tiek pyrago ir keletas kitų maisto produktų. Ji nenorėjo vežtis daug, paėmė tik simbolį, duoklę dideliam miestui, duoklė gyvenimui, kuris prasidės už gerų šimto šešiasdešimties kilometrų nuo čia. Sėdėdama prie lango matė bėgančias pro šalį pievas, miškus, žmones, mašinas, kartais virš galvos pralekiančius lėktuvus... Gal būt tada, jei viskas buvo stebuklinga, pirmasis bučinys visiškai ne prie žvakių šviesos, o gerokai prisigėrus pas grupiokę bute ir tada, kai šokant susitiko jų lūpos, ji pagalvojo, kad tai nuostabiausias jausmas pasaulyje, kai tave kas laiko apglėbęs ir tu žinai, kad jis niekada niekada nepaleis ir ta akimirka, tas bučinys, kurį prisiminsi visą gyvenimą, nes jis buvo pirmasis, o visi kiti – tik saldesni ar kartesni, bet niekada pirmi, nes ta akimirka kai tai įvyko – buvo pradžia. Pradžia meilės, kuri truko pora savaičių ir baigėsi taip netikėtai kaip ir prasidėjo, kai ji stovėjo ir lietus plovė jai akis. Ji niekada neprašė, bet mintyse visuomet maldavo, kad jis ją paliktų per lietų, kad lietaus lašai užstotų ašaras, tačiau į merginą, garsiai kukčiojančią ir greitai bėgančia gatve dėmesį atkreipė visi, o daugelis ir akimis nulydėjo. Ji bėgo trokšdama surasti paguodą, trokšdama nebematyti nieko ir nebeatsikelti niekada, kai kojos susipynė ir ji pasinėrė į purviną pavasario balą, o vėliau atsikėlė ir lyg niekur nieko grįžo namo, atsisėdo ant palangės ir vėl matė begalinius laukus, bėgančius už lango... Kas kelias sekundes sudundėdavo bėgiai ir ji kruptelėdavo, tarsi žmogus, ketinantis užmygti, bet apakintas netikėtos šviesos ir vėl laukdavo, kol praslinks dar vienas kilometras link jos didžiojo tikslo, išsvajotojo miesto, išsvajotojo gyvenimo. Ir dabar, tarsi prisimindama traukinio ritmą, ji vis žvilgtelėdavo į savo paauksuotą laikroduką, o po to nusukdavo žvilgsnį į ten, kur nepaliaujamai šliaužė surūdijusi gyvatė... Kol galiausiai kupė duris prasivėrė ir už keliolikos sekundžių ją pasitiko miesto šurmulys, miesto žmonių veidai, norai ir svajonės... tą akimirką jį tapo jų dalimi, klusniai įsimaišė į minią ir jau amžiams tapo jos mintimis, norais ir svajonėmis. O viskas, kas buvo prieš tai - tik pygiu romaniūkščiu, pirktu už keletą susitrynusių banknotų. Jie duodavo jai banknotus už tai, kad ji tenkindavo slapčiausias jų svajones ir kelėtai valandų tapdavo jų vergia, tyliai dejuojančia, kai to reikalavo situacija ir tyliai verkiančia gyliai viduje, ten – kur niekas negalėjo matyti, o po to – atsisveikindavo, pasinerdavo į putojančią vonią ir vėl akimirksniui dingdavo iš šio pasaulio, sėdėdavo prie lango ir žiūrėdavo į pro šalį skriejančius medžius, kurie turėjo rusvą, o kartais ir raudoną ar geltoną atspalvį, bei mesdavo lapus, tarsi nereikalingas šiukšles ir galiausiai likdavo nuogi, o tiksliau nuoga ir šiek tiek drebėdama ji stovėjo prieš jį, rankomis bandydama dengtis tai, ką visos merginos labiausiai slepia, o skruostus buvo nudažiusi rausva spalva, jis liepė jai nebijoti ir ji visiškai nebijojo, o tiesiog gulėjo užsimerkusi ir apie kažką svajojo, kartais sualsuodama, o po to, kai jis patraukė namo – ji atsisėdo koridoriaus kamputyje tarp besimėtančių aukštakulnių batų ir pradėjo tyliai kukčioti, po to grįžo draugės, jos išsivirė kavos ir visą naktį praplepėjo apie jos pirmąjį kartą, kiekvieną kartą įterpdamos būtą ar nebūtą istoriją, kurioje būtinai dalyvaudavo ir jos, kai ji prasižiodavo, o po to supratingai linksėdavo galva, kai ji vis dėlto prabildavo. Kai ji pažvelgdavo į stiklą, jį matydavo save tokią, kokia buvo tada – stoties langų stiklais bėgiojo jauna mergina, turinti mėlynus džinsus, baltą, trumparankovę maikutę su didele ir raudona širdele tarp krūtų, kurias jam taip patiko glamonėti ir bučiuoti. Toji mergina kiekviena sykį prabėgdavo senai jau beplautais stiklais, ir kiekvienais metais, kai ji atsidurdavo stotyje, ji vis labiau jos pasiilgdavo, pasiilgdavo jos noro ir troškimo akimis aprėpti ir apkabinti visą pasaulį, jos tikėjimo viskuo, nes dabar – ji nebetikėjo žodžiais, nebetikėjo pasakomis, nes jos pasaka pasibaigė tą dieną, kai ji įlipo į aptrupėjusį vagoną ir patraukė tolyn. Kartais, kai jai būdavo liūdna, ji užlipdavo ant stogo, atsisėsdavo ant jo krašto ir žvelgdavo pirmyn, kur už daugybės išsikišusių kaminų bei antenų leisdavosi saulė, tokia didelė ir ryškiai raudona, kažkodėl saulė jai primindavo vilko akį matyta kažkokiame siaubo filme, dar tada, kai jai buvo visai nedaug metukų ir ji su pusbroliais žaisdavo daktarus, o tada, kai motina nuėjo miegoti, o tėvas buvo toks girtas, kad jo negalėjo pažadinti, net atominis sprogimas už lango, jie žiūrėjo siaubo filmą ir jai buvo labai baisu, kai vilkas raudonomis akimis draskė klykiančius vaikus, o pamačiusi saulę, ji visada prisimindavo tą vilką, tik miesto vilkas buvo daug didesnis ir jo draskomi žmonės neklykdavo, o tiesiog bukai spoksodavo pirmyn į besileidžiantį saulėlydį, o kartą, kažkada labai senai, kai tėtis dar nemušdavo mamos, o brolis dar nesėdėjo zonoje, jie visi kartu buvo prie jūros ir ji sėdėjo ant smėlio visai šalia bangų, kurios buvo milžiniškos ir vis krisdavo į krantą, ketindamos pasičiupti ir nusinešti ją kartu, tolyn į nežinomas ir dar neatrastas šalis, pas jos baltą raitelį. Tačiau jos raitelis visiškai nebuvo baltas, bet labai mėgo baltą deginantį vandenį, o ir jojo neblogai, todėl į odos spalvą, ji nekreipdavo dėmesio, o kartais vien dėl to gaudavo daugiau pinigų duonai ir buto nuomai. Metai mieste slinko labai išlėto ir retas žmogus juos skaičiuodavo, kartais miestas virsdavo alsuojančia balta spalva, dangaus mana krentančia į šaltą žemę, tuomet visi elgdavosi kaip pamišę, lakstydavo po parduotuves, stumdydavosi, grusdavosi, o galiausiai pasislėpdavo savo jaukiuose butuose ir gerdavo karštą vyną, arbatą ar dar kažką, nes miestas jau nebeturėjo religijos, tautybės, kultūros ar kažko vientiso, apjungiančio visus, miestas gyveno savo gyvenimą, maitindavosi sušalusių žmonių kūnais, gerdavo į kanalizacijas plūstančias išmatas ir niekas nesiskundė, niekas neprieštaravo, nes toks buvo miestas ir toks buvo jo ritmas, tokias istorijas jis rašydavo tamsiuose skersgatviuose ir tas vakaras, tebuvo eilinė miesto drama, kai ji skubėjo namo ruoštis egzaminams, ir nusprendusi grįžti pasirinko siaurą skersgatvį. Toli nubėgti nespėjo, o buvo gerai sutikta naktinio miesto vampyrų, kurie godžiai siurbė ją, o ji – jau nebeturėjo jėgų klykti, tik tyliai alsavo ir užsimerkusi matė bėgančius pro langą vaizdus, o vienas iš jų buvo džentelmenas, parsivedė ją į savo namus ir leido pasilikti tiek, kiek jis pats to panorės. Galiausiai ji nebesipriešindavo, vėliau pradėjo šnekėtis, o galiausiai ir ištekėjo už jo, pamiršusi drauges, savo nedidelį ir kuklų bendrabučio kambarėlį ir visą prabėgusį gyvenimą, kuris greitai iš šeimyninės laimės tapo kančia ir galiausiai, kai niekas to nematė – jos vyras sukniubo kraujo klane, visai šalia vonios durų su didžiule muštine žaizda pakaušyje, bet ji nejuto jokios neapykantos jam, ne – ji mylėjo tą nudriskusį valkatą, kuris kartais palepindavo ją savo žaisliuku ir ji godžiai žaisdavo, nes daugiau neturėjo žaislų, o tai kas atsitiko, buvo tiesiog eilinis konfliktas, po kurio jie būtų susitaikę su sąlyga, jei abu būtų likę gyvi. Žmonės nesuprato, tačiau miestas į kurį vedė surūdijusi gyvatė priėmė tai kaip auką ir kantriai laukė, kol kūnas sutrūnys ir galės jį, niekam nematant pasisavinti. O ji – nepaliaujamai bėgo, kiekvieną rytą pabusdavo su baimė ir velnišku noru lėkti pirmyn neatsisukant ir kiekviename stikle ji matydavo ją – jauną ir besidraikstančiais plaukais mergaitę, pro kiekvieną vitriną prabėgdavo irgi ji – mėlyni džinsai ir raudona širdutė tarp krutų ir kuo ji toliau bėgo, tuo labiau nekentė jos – merginos, besivejančios ją iš paskos ir kai galiausiai pritrukus jėgų ji atsisuko – mergina stovėjo priešais ją, vis žvalgėsi į pigų paauksuotą laikrodį, kurį padovanojo jai mama, retkarčiais pažvelgdavo merginai į akis, bet niekada nematydavo jos, matydavo tik purvinus stoties langus, kuriuose atsispindėdavo jos jaunystė, mieste praleistos dienos, vasaros ir rudeninių medžių ošimas... Ir dabar, po šitiek metų jis vis dar stovėjo čia - laukė savo traukinio, viso prasmirdusiu alyva ir girgždančio kaip sena surūdijus lova jos mažame butuke... ir vis dar laukė jo – keleivio, kuris neatėjo į vėluojantį traukinį.