Kaip satyrikas Vytka sau Mūzos ieškojo

Satyrikas Vytka - žmogus gana rimtas, todėl vieną dieną rimtai nusprendė:,, Geriau ant ko nors užsikarti negu pačiam pasikarti“. Susijuosęs pančiu ilgesingas serenadas apie pohonorarinius džiaugsmus dainuojantį pilvą, pasiėmęs tuščią popieriaus lapą, savo pasididžiavimą nudilusią plunksną, pasiramsčiuodamas nusilaužta kartimi, išėjo šviesią vasaros naktį satyrikas Vytka sau Mūzos ieškoti. Eina ir atsistebėti negali - koks mirgėjimas žvaigždėto dangaus! Didelės ir mažos žvaigždutės vylingai jam merkia akį. O Mūzų čia devynios galybės! Tik kaip jas su ta kartimi pasiekti? Štai viena Mūza ant Šienpjovių dalgio pasismeigus, kita Grįžulo Ratuose sėdi ir jam šypsosi. Pasistiebė Vytka kiek galėdamas, bet... ne jam mėlynas dangus. Nusispjovė satyrikas ir eina toliau. O Mūzos pakelėje tik vilioja, tik kviečia pas save. Ir ko tik čia nėra: ir Mūzienių, ir Mūzaičių, Mūzyčių, net paslaptingųjų Mūzių. Viena Mūzaitė, į medį įsilipusi, jam uždraustą obuolį iš Rojaus sodų numetė, kuris vos ant jo nudilusios plunksnos nepasikabino. Nepavyko vargšei sugundyti. Negali išdidusis Vytka galvos nulenkti ir savo karties nuleisti. Jeigu ne iš dangaus, tai ir visai nereikia. Tegul koks Juzis iš Viekšnių nuo žemės rankiojasi. Jis kitoks - miestietis. Prispyrus bėdai, iš Juzio vienai nakčiai pasiskolins, bet tik vienai. Grįžo satyrikas Vytka namo, pasidėjo dantis į stiklinę, o tą į lentyną, užsidėjo voratinklį ant vienos savo kūno angos, pasidėjo šalia nudilusią plunksną, užsiklojo tuščiu popieriaus lapu ir užmigo meškino miegu iki pavasario gaidžių. Gal susapnuos Mūzų lentelę ar bent kuklų honorarą...