Sakmė apie ąžuolą

3. Pavasaris ir upė

Ant ąžuolėlio šakelių, kai jos pasidėjo vasaros drabužį, ir pradėjo miegoti žiemos miegu, užkrito alksnių lapai, o paskui ir sniegas. Jis nieko nebežinojo kaip čia bebuvo, tiktai kai į pavasarį nutirpo sniegas ir žemės drėgmė ir saulė ją prikėlė antrųjų metų žaliavimui, jis pamatė, kad žolė pradeda augti nuo pat žemės, ir jis už ją jau yra gerokai aukštesnis. Tik alksniai, kurie stovėjo iš visų pusių, sprogo anksti ir užstoja saulės spindulius. Truputį šviesiau būdavo, kai vėjas lankstydavo ilgus jų stiebus ir tarp šakų atsirasdavo tarpai.
Antraisiais ir trečiaisiais metais ąžuolėlis šakojosi ir augo ne tik į aukštį, bet ir į platumą. Jau ne tiek bebijojo ir karkvabalių, kurie pavakariais zvimbindavo po pritilusį mišką. Jis jau turėjo išsiauginęs kelias galūnes, daugiau šakų, ir kokio vieno pumpuro praradimas nebebuvo toks baisus kaip pirmaisiais metais.
Ąžuolėliui šiame pasaulyje viskas buvo nauja ir jis ilgai veizėdavosi į tą pasaulį, kuris judėjo ir kušėjo apie jį.
Pirmiausia jis įsiveizėjo į visokias išstypėles žoles. Jos vasarvidyje pro suspaustą ir apvaliai besisukantį viršūninį lapelį išleido šakotas varpeles, kurios po kelių savaičių, prisijudėjusios ir prisibovijusios su vėju ir saule, pasipuošė visokio susiraitymo spalvotais ūseliais. O jau jų spalvingumas, Dieve sergėk — ir rusvai rožiniai, ir gelsvi, ir gelsvai žali, ir violetiniai, ir su visokiais tarpiniais niuansais... Praėjus kelioms dienoms, tos spalvotos šluotelės, judinamos vėjo ir šildomos saulės, prakiuro ir parūko, pasiskleidė geltono arba rudo dūmo debesėliu, kurį vėjas išnešiojo ir išbarstė ant žemės ir žolynų. Ąžuolėliui atrodė, kad visos žolės tuo laiku linko viena prie kitos, kaip begalėdamos susiima viena su kita, apsivynioja viena ant kitos savo plonyčiais kakleliais ir šoka vėjyje ir saulėje svaiginantį ir be galo linksmą vasaros šiokį. Tas malonumas truko kuone visą savaitę. Matytis, tie gelsvai rudi dūmai, kaip kokie narkotikai, joms apsuko galvas ir sukėlė pačius gražiausius jausmus.
Apie ąžuolėlį miške buvo ir kitko. Dar puikesnėmis spalvomis švytėjo žibutės, vištapienės, švitriešiai, plautės, kiškio kopūstai, plūkės ir kiti žolynai.
Pirmiausia pačia pažeme — miško kalvelėmis ir rėžiais nueidavo ir nuplasnodavo skaistus žibučių mėlynumas. Medžiai dar be lapų ir saulėtos dienos jūroje tas mėlynumas plakasi ir šviesuoja aiškiau už dangaus. O jeigu diena bus apsiniaukusi, tai debesų spalvos bus daug nykesnės už mėlynų žiedelių šviesuliavimą. Nespėjo užgesti žibučių spalvos, prasideda plukių ir vištapienių laikas. Jos miško kalnelius ir daubeles apsiuva tai švelniai geltonu, tai baltu lopu ir dėl to miško properšos ir atvašynai yra kaip saulės nušviesti.
Vėjelyje labai grakščiai ir išdidžiai ant ploniausių ir gležnų stiebelių stypčioja vištapienės. Jos žydi čia pat prie ąžuolėlio ir jis norėtų prisiliesti prie tų blyškiai gelsvų ir ilgais žiedlapiais pasipuošusių, saldžiu pavasario laukų vėju išsikvėpinusių, žalzganais ir pailgais lapais apsiklėtusių gracingų kvietkelių.
Kitos miško gėlės žydėjo po vieną ir po kelias — išsibarsčiusios po visą mišką. Bet ir tos buvo gražios — lyg žemės žvaigždės miško žemėje švietė aiškiai ir spalvotai, traukė prie savęs daug visokio plauko vabalų ir plaštakių. Kartais ąžuolėlis sunkiai beskyrė, ar ten plakasi kokio drugio sparnai, ar vėjelio sujudinti kvietkelių žiedai. Ąžuolėliui rodėsi, kad ir jis žydi kaip tos kvietkos ir pūstelėjus vėjeliui, nors dar ir su nedaug lapelių, plasnoja ir lekia per kvapų pritvinusį mišką į viršų, kur mėlynuoja dangus, šviečia saulė ir iš lėto šlaistosi šviesūs pavasario debesėliai.
Tokiu ištvinusiu gražumu miškas gyveno ankstyvais pavasariais, kol pro belapes medžių šakas visą žemę galėjo šildyti ir nuauksinti saulės spinduliai. Paskui miško žemė pritemo ir gėlės užgesino žiedų liepsneles. Pažeme nuėjo vešliai sužaliavusių pamiškės žolynų lapija.
O ten toli toli pro medžius ir pro miglas girdėjosi teliūskuojant didžiosios upės vandenims. Pro į pakalnę nubėgančius medžius ir jų šakas — tą patį pavasarį ąžuolėlis matė — upės vanduo bėgo sūkuriuodamas, iš apačios iškildamas smarkiais verpetais ir vėl nunirdamas į gilumas. Iš tolo upė atrodė lygi ir jos paviršiaus veidrodyje saulė ir sidabriniai dangaus debesys švytėjo taip pat, kaip kad mėlyno dangaus gilybėje. Upės vandenys šiltomis pavasario naktimis garuodavo į atšalusią naktį ir tie garai slėnio šlaitais drėkindami pievas ir medžius kilo ir kilo aukštyn, ir kai prieidavo prie ąžuolėlio, kaip gera jam būdavo. Nebereikėdavo šaknimis gaunamo vandens, per akis užtekdavo iš nakties oro, kuris vilnimis įvilnydavo į jo šakeles, smulkiais lašeliais nusėsdavo ant kiekvieno lapelio ir pumpuro, paskui pavirsdavo į didesnius lašus ir sočiai atgaivindavo dienos vėjų ir karščio išsausintas jų ląsteles. Lapeliai pasidarydavo sunkesni, apeidavo tinguliu ir, pūstelėjus rytmečio vėjeliui, tik tik bepakrutėdavo numesdami paunksnės žolynams tik vieną kitą pertekliaus lašą...