Kai kartą važiavau iš Turniškių į Turmantą,
tai turėjau persėsti į kietąjį traukinį Lukiškėse.
Tik atsigulęs ant kietų gultų
ėmiau galvoti:
kaip gerai būtų, jei dabar ateiviai užpultų.
Ir tikrai, kelionės valandą antrą
prie manęs priėjo labai tatuiruotas vyras,
kokio mūsų pasaulis dar nematė –
pamerkęs pamuštą akį, mandagiai prisistatė:
Mantas Kiškis.
Iš lūpų ir ūsų supratau: ne mūsiškis.