diena, kai tu mirei

Tai buvo gera diena. Oras gal ir nebuvo pats nuostabiausias, truputėlį gal ir buvo šalta, šlapia, gal šiek tiek ir palijo, sniegas gal mažumėlę aptirpo, kojas lygtai sušlapau BET VIS TIEK TAI BUVO GERA DIENA. Nes Tu  mirei.
Tik neišsigąsk dabar. Gal net gyvesnė už kitus esi. Tik ten kažkur, mano tamsoje ir baimėse, mano nerimo ir nežinomybės tvirtovėj, džiugioj neurozių karalystėj Tavęs jau nėra. Tik mažas juodas karstelis, kurio jau niekada nebeatidarysiu. Arba dar geriau sudeginsiu.
Tau turbūt būtų įdomu sužinoti kodėl čia taip atsitiko? Nieko neatsitiko. Tik aš pagaliau Tave užmušiau, kaip musę pritrėškiau. Ne, vaizdas nebuvo labai baisus. Tu atrodei netgi neblogai. Patraukli, sakyčiau, kaip visada. Kraujuko truputį buvo…tik kad nelabai raudonas, balzganas…
Gal, sakau, burokėlių sulčių nepakenktų išgert?
Keista, anksčiau aš rašydavau vien tik Tau. Dabar teks rašyti sau. O tai keista ne mažiau. Gal net pagailo šiek tiek. Kaip aš čia be tavęs. Girdėjau lyg, sakei, pražūsiu? Gal ir taip, tik bėda, kad aš jau seniai pražuvus, teks gilesnės duobės ieškot, didesnio pražuvimo. Tai taip pat suteikia savotiško malonumo.
Tiek to, atsikimšiu butelį konjako. Tu jo niekada nemėgai, tiesa? O aš išgersiu.
Šįryt sapnavau keistą sapną. Daug saulės, daug geltonų gėlių, pieva kažkokia. Mes su auksine beždžionėle linksmai šokom. Aišku, ir Tu buvai. Sėdėjai visai šalia manęs. Vargu ar kada buvai tokia artima… Ir tada… Tada sapnas pasibaigė. Tu pasibaigei. Mirei, tiesą sakant. Geras sapnas.
Jei tik galėčiau, aš turbūt Tave prikelčiau. Bet tik tam, kad sugalvojau dar 10 būdų kaip tave nužudyti.