prisiminimui

adomo obuolys įlįs
tau į gerklę
neišverksi
pamerkęs
nuskintų gėlių
iš vienišo lauko
pavogęs
rasotų žiedų
dvelkiančių prakaitu
baimės
prarasti
tu nori suteikti man laimės
kančia svetima

mes abu svetimi

šildyk kitaip
ugnimi
nuoširdžiai
nes kol kas
aš lyg musė
apvirtus ant nugaros
tarp dvigubo stiklo
sušalusiom kojom

verčiuosi ant šono
tavo kūnu ropoju
nudegę sparnai
dar garuoja pykčiu
neapykanta
išdavyste

nuvaryta nuo kojų
vaitoju
verkiu

priežasties nerandi
aklas stiklapūty
kaip išlaisvint mane
iš džiovintų gėlių
paveikslėlio
tiktai vinį kali
kuo giliau
kiek gali
kad ant sienos
kabintum mane

nebijok

nenukrisiu