dvigubas gyvenimas

Nenušienauta pieva. Kažkur jos viduryje guli du žmonės.
  - Pašok su manimi valsą.
  - Dabar?
  - Aha.
  Mergina nusišypso.
  - Bet ką pagalvos žiogai?
  - Na, pagalvos, kad mes išprotėjom, ir tiek, - ir vėl nusišypso.
  Algirdas apkabina Sigutę ir jie šoka.
  - Tu mane myli?
  - Turbūt...
  - O aš tave sapnuoju dažniau nei Gytį.
  Algirdas pabučiuoja Sigutę už šiuos žodžius.
  Jie vėl pargriūva į žolę ir laimingi ritinėjasi, išguldydami vis daugiau žolės.
  - Aš trokštu tavęs.
  - Aš irgi.
  - Dabar?
  - Ne. Aš vis dar sapnuoju Gytį.
  - Kodėl tu man tai sakai? Juk žinai, kad man skaudu.
  - Noriui būti atvira...
  Sigutė guli ant Algirdo, pabučiuoja jo kaktą.
  - Jei aš pavydžiu - myliu?
  - Nežinau...
  Abu nutilo. Sigutė atsigulė šalia. Ant Algirdo užšoko mažas žalias žiogelis.
  - Ar kada pagalvojai, kaip myli žiogai?
  - Ne.
  - O aš galvoju. Man rodos, meilę jie įsivaizduoja žalią. Norėčiau, kad ir man taip lengva būtų...
  Sigutė užmigo pasidėjusi galvą ant Algirdo krūtinės.
 
________________

  - Pabudai?
  - Aha...
  - Ir vėl jį sapnavai?
  - Taip.
  Gytis nusuko liūdinčias akis.