Vėjas

Atsisėdu ir važiuoju, važiuoju, važiuoju. Visada stengiuos išvažiuot už miesto, kad galėčiau nuspaust greičio pedalą iki dugno, kad galėčiau mėgautis lekiančiu pro akis vaizdu, kad galėčiau just perkrovas posūkiuose. Atsidarau langą ir atsuku veidą vėjui. Mėgaujuosi. Važiavimu. Vaizdu. Vėju. Savim. Kartais sustoju pasitaikiusiam kaime. Užeinu į vietinį barą ar parduotuvę, nusiperku alaus.
Kaimuose labai malonūs žmonės – visada papasakos, kas įdomaus įvyko per pastarąjį mėnesį. Ir būtinai padės, jei reikės pagalbos.
Po valandėlės vėl sėdu į savo automobilį ir vėl važiuoju. Stengiuos vengt žvyrkelių. Tačiau kartais jie būna neišvengiami.
Niekad neuždarau lango. Geriau važiuosiu mažesniu greičiu, bet lango neuždarysiu. Nes važiuot ir nejaust vėjo yra kančia. Tada geriau išvis nevažiuot. Atsisėst ant suoliuko kalno viršūnėj, atsukt veidą vėjui ir žiūrėt. Į medžius. Į pievą. Į žmones. O po to užsimerkt ir jaust vėją. Saulę ir vėją.
Išriedu iš žvyrkelio ir paspaudžiu miesto link. Lenkiu kitus vairuotojus. Lekiu pro šalį. Sušmėžuoju jų akyse ir išnykstu nepalikdamas jokio atsiminimo apie save. Kažkas yra sakęs, kad visko gyvenime pamatyti negali. Taip ir aš nepamačiau atlekiančios kitos mašinos.
Akimirka. Tamsa. Ir jokios baimės, jokio skausmo. Tik tuštuma.
Ir kai iš jos išnyrau, buvau ligoninėj. Prie atdaro lango.
Vėjas pūtė man į veidą.