Vasara

Kai saulė leidosi už nušienautos pievos
Ir krištoliniai ratilai nerūpestingai šėlo prūdo vandeny,
Atėjo Ji - nesakius nieko, neįspėjus,
Ir apglėbė mano pečius kaip maras pernai apglėbė kaštoną kiemo pakrašty.

Pradėjo sunktis prakaito lašeliai,
O akys - pasiklysti žalumos margam žemėlapio lape.
Norėjau eiti tiesiai, bet sulinko keliai
Ir žaibas mėlynskruostis radosi šalia.

Džiaugiausi, nors derėjo abejoti,
Ar ši kaitri našta nebus man per sunki.
Tačiau lyg tyčia ėmė ji balsu kvatoti
Užmiršusi pasiryžimą likti nebyli.

Tada nutiko tai, kas visada nutinka:
Gal pabudau, o gal išėjo laikas...
Išėjo Ji kartu - tokia beprotiškai aikštinga!
Ir stojus rudeniui aš pravirkau su dangumi kaip mažas vaikas.