Randai

Gražiausia dalis ta, jog visos žaizdos galiausiai virsta randais, marginančiais mūsų odą ir sielą bei pasakojančiais knygos puslapių vertas istorijas.


Smakras.

Pamenu, jog man buvo penkeri metai, o tau truputį daugiau  - šešeri. Aš ir Tu buvome susigalvoję žaidimą: šokinėti ant sofos tol kol spyruoklių girgždėjimą išgirs tėvai ir, be abejo, ateis mūsų išbarti. Tačiau viskas baigėsi truputį kitaip nei eiliniu tėvų šauksmu, jog laužome ir gadiname baldus. Šokinėjant praradau pusiausvyrą ir nulėkiau žemyn nuo sofos, trenkdama savo smakrą į stalo kampą. Vietoj spyruoklių girgždėjimo tėvai išgirdo mano siaubingą klyksmą ir atbėgę į kambarį rado mane kraujo baloje su praskeltu smakru. Atsimenu, jog tu stovėjai ant sofos išbalęs ir baimės pilnomis akimis žiūrėjai į mane, paplūdusią kraujais.

Tu buvai pirmasis, kuris gavo barti: už tai, jog sugalvojai šį žaidimą, o po to ir aš, už tai, jog klausiau tavęs. Norėjau paprieštarauti – žaidimą mes sugalvojome kartu, tačiau pusė mano veido buvo taip ištinę, jog negalėjau net kalbėti.



Kelis.

Tu siaubingai man pavydėjai, jog išmokau važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų pirma. Juk tai buvo neteisinga ir negerai, tu juk berniukas, tu turėjai būti pirmas, kuris įvaldė dviračio vairavimo subtilybes. Tačiau tave aplenkė mergaitė, kokia gėda! Tu įsiutęs reikalavai, jog tavo tėtis nuimtų pagalbinius ratukus ir nuo tavo dviračio, net klausyti nenorėjai mamos, kuri sakė, kad tu dar nemoki važiuoti be jų. Žinai, ji buvo teisi, nes vos tik užlipai ant dviračio ir šiaip ne taip nuvinguriavai kelis metrus į priekį, neišlaikęs pusiausvyros kritai ir kraupiai nusibrozdinai kelį. Kraujo buvo mažiau nei man prasiskėlus smakrą, tačiau pasakojai, jog tau siaubingai skaudėjo. Ypač kai mama uždėjo „to graužiančio skysčio“.

Žinoma, liko randas, galbūt ne toks pastebimas kaip mano, truputį menkesnis, tačiau tas nematomumas ir darė jį ypatingu. Jį pamatyti galėjai tik tam tikru kampu pažiūrėjus į tavo kelį ir tam tikru kampu tau jį sulenkus. Apie jo egzistenciją žinojom tik mudu. Na, ir dar tavo tėvai.



Alkūnė.

Dvylikto gimtadienio proga gavau labai dailias pačiūžas ir tu prižadėjai, jog pamokysi mane čiuožti. Labai laukiau kada gerai pašals ir prūdas netoli mano namų apsitrauks storu ledo sluoksniu. Kai ta diena pagaliau išaušo, mudu abu žygiavom keliuku, rankose laikydami pačiūžas ir kalbėdami apie tai, ką dar galėsim nuveikti per žiemos atostogas.

Labai atsargiai dėliodama kojas, prilaikoma tavęs, aš lipau ant ledo. Tu tempei mane už abiejų rankų, pats čiuoždamas atbulas ir dalindamas patarimus kaip laikyti ir dėlioti kojas. Po kiek laiko nusprendei, jog jau esu pakankamai įgudusi čiuožti viena, todėl paleidai mano rankas, tik prieš tai turbūt pamiršai mane įspėti ir aš visu ūgiu trenkiausi ant ledo. Tu siaubingai išsigandai ir puolei prie manęs, o aš sėdėjau apsikabinusi savo dešinę ranką ir tyliai, kaip tik mokėjau, keikiausi. Ranka atrodė, jog lūžo pusiau ir dabar savo glėbyje aš laikau vieną iš jos dalių.

Kai grįžau namo mama aiktelėjo, kai pamatė, jog mano tiek striukės, tiek megztinio rankovės kruvinos. Prie praskelto smakro į sąrašą galėjau įtraukti ir praskeltą alkūnę. Šį kartą jau galėjau pasakyti tėvams, kad aš pati kalta, jog lipau ant to prakeikto ledo ir neapskaičiavusi savo galimybių išsidrėbiau kaip karvė. Po to tu man pasakojai, jog mano griuvimas išties buvo gana juokingas.



Kairės rankos smilius.

Buvo beprotiškai karšta ir graži vasara. Senelis tave išmokė drožinėti iš medžio ir tu norėjai man išdrožti dūdelę. Kadangi lankiau muzikos mokyklą, tu norėjai man padovanoti kažką, kas būtų susiję su šiuo mano pomėgiu. Sėdėjome pavėsyje po liepa, kurioje taikiai dūzgė bitės ir čiulbėjo paukščiai. Tu laikei dešinėje rankoje didžiulį medžioklinį peilį, kurį nukniaukei iš savo tėčio ir pasiėmęs medžio šaką drožinėjai dūdelę. Aš pyniau vainiką iš žolių, kurias radau pievoje.

Staiga išgirdau keiksmažodį ir atsisukusi pamačiau peilio geležtę įsmigusią tikriausiai iki pat kaulo į tavo kairės rankos rodomąjį pirštą. Kraujas plūdo upeliu, o tu žiūrėjai į žaizdą ir po truputį vis labiau ir labiau balai.

Iškėlusi aukštai į orą tavo sužalotą ranką, aš vedžiau tave namo per pievą. Tėčio peilį tu laikei dešinėje, o nepabaigta drožti dūdelė liko gulėti po ta liepa. Gavai velnių už pasiskolintą peilį ir nemenką randą ant piršto, o po kiek laiko aš gavau pabaigtą drožti dūdelę, kurią tu iškilmingai man įteikei. Atsimenu, jog tavo pirštas tada vis dar buvo aprištas bintu.



Antakis.

Tavo močiutė turėjo labai didelį sodą, kuriame buvo pilna obelų, kriaušių ir kitų medelių bei krūmų, nuo kurių valgydavom serbentus, agrastus ir avietes. Tas sodas buvo idealus žaisti gaudynėms, slėpynėms ir visokiems kitokiems judriems žaidimams. Vieną pavasarį mes ten žaidėm gaudynes. Buvo labai jauku tarp baltais žiedais apsikrovusių obelų lakstyti ir vaikytis vienas kitą. Ir nors tada mums jau buvo šešiolika metų, mes pasidavėme senų gerų laikų nostalgijai ir vidiniams savo vaikams. Krykštavome ir dūkome kaip šešiamečiai.

Buvo tavo eilė gaudyti mane. Bėgau zigzagais, mėtydama pėdas, kad tik tu gautum mane ilgiau pasivaikyti. Staiga tu dingai iš mano akiračio ir aš besidairydama risnojau po sodą. Nepastebėjau pernelyg žemos šakos ir trenkiausi į ją. Atsiradai iškart prie manęs, kai aš apsvaigusi nuo smūgio susmukau ant žolės. Tu žiūrėjai į mane išpūtęs akis ir pirštu rodei į kažką ant mano veido. Pajutau kaip šilta srovele mano skruostu bėga kažkoks skystis. Perbraukiau per veidą ir pažvelgiau į ranką, kuri buvo raudona nuo kraujo.

Kol man siuvo antakį ligoninės priėmime, tu laikei mane už rankos. Tik po to kai paleidai tyliai pasakei: „Paliečiau. Dabar gaudai tu. “. Vijausi tave nuo pat ligoninės durų iki mašinų aikštelės.



Riešas.

Tais metais pasitaikė kaip niekad šalta žiema. Aš kartu su savo tėvais viešėjome pas tavo šeimą. Tėtis liepė tau atnešti malkų židiniui. Pasisiūliau eiti kartu su tavimi, niekas neprieštaravo. Katilinėje mes juokavome ir prisiminėme jau praėjusias dienas, kol tu kapojai malkas. Gyreisi, jog kažkur skaitei, kad kapojant malkas išsiskiria testosteronas ir tu daraisi dar vyriškenis. Juokiausi balsu, kai tu pradėjai maivytis kaip koks kultūristas demonstruodamas savo raumenis, tarsi pozuodamas proteino miltelių reklamai.

Pasitaikė labai smulki malka, siūliau ją tiesiog tokią ir nunešti, bet tu nesutikai, sakei, jog reikia ją dar kartą perskelti pusiau, nes kitaip netilps į židinį. Ant kaladės ji pati nestovėjo, todėl prilaikei ją su ranka, tačiau tavo kairė nebuvo tokia stipri, kad išlaikytų sunkų senovišką kirvį ir jo ašmenys pataikė tau tiesiai į riešą. Siaubingai išsigandau, nes vieną sekundę pagalvojau, jog nusikirtai sau plaštaką, tačiau tu sustaugei, jog nestovėčiau kaip įbesta ir padėčiau tau.

Visai kaip tada vasarą vedžiau tave namo, kai įsipjovei su medžiokliniu peiliu, iškėlusi tavo ranką kuo aukščiau, kad kraujas upeliais netekėtų, taip vedžiau ir dabar. Tau labai pasisekė, jog kirvis nekliudė jokių gyvybiškai svarbių sausgyslių ar venų. Atsipirkai tik keletu siūlių ir skiepais nuo stabligės. Bei dar vienu randu.



Sielos.

Nepaisant mūsų fizinių randų, kurių istorijas kartu išgyvenome ir kurie dabar puošia mūsų kūnus, mes dar turime ir po kelis randus sieloje. Tokius kaip tavo mamos liga, mano išgyventos patyčios mokykloje, tavo pirmoji meilė ar mano senelio mirtis. Skirtumas tik tas, jog šių randų atsiradimo istorijos nebe tokios nuotaikingos ir nebe taip lengvai pasakojasi. Šioms žaizdoms neužteko kelių siūlių ar šlakelio jodo, jos gijo skaudžiai ir sunkiai, nuolat vėl atsiverdavo, kraujuodavo ar pūliuodavo, tačiau, atrodo, jog po labai ilgo laiko jos vis dėlto užsitraukė ir liko tik sidabriniai randai išraižyti sieloje, apie kurių egzistenciją ir istoriją žinome tik mudu.


Mūsų gražūs randai pasakoja dalykus, kurie mums kažkada nutiko ir šaukia visiems, kokie mes stiprūs, kiek daug visko esame ištvėrę ar patyrę. Kodėl turėtume gėdytis jų? Čia mūsų prisiminimai išraižyti ant kūno, mūsų laimės ir nelaimės, mūsų nuotykiai ir baimės; čia juk patys mes, atsimenantys kiekvieną savo randą ir jo istoriją.
O tu ar gali papasakoti man apie savo randus?