Lauktas susitikimas

Po truputį vakarėja, saulė dar nenori leistis, bet pažvelgusi į laikrodį pamatau, jog greit šešios. Pagalvoju mintyse, jog greitai iš komandiruotės grįši tu ir nepajaučiu, kaip kojos tarsi pačios mane nuneša į vonią. Prisileidžiu pilną vonią putų, jaučiu, kaip mano kūnas laukia kol vėl galėsiu apkabinti tave, neslėpsiu, šiuo metu gulėdama vonioje ir surišusi savo garbanas į padriką kuodą tikrai ne vien apie apkabinimą galvoju, reikia pasitikti Tave būnant švaria  ir maloniai kvepiančia, kaip tu ir mėgsti. Panirusi po vandeniu, trumpam atsipalaiduoju ir leidžiu mintyse dėlioti scenarijus, kas gi dėsis, kai vos tik išgirsiu durų skambutį, o vėliau ir pamačius tave žengiant link manęs...
Gal tyčia, gal ir ne, rankos nuslysta žemyn ties malonumo kauburėliu, viena ranka įsikibusi į vonios kraštą, kita laisva ranka pasileidžiu į nuostabiausias klajonės. Žinau, jog šiandien bus taip karšta, kaip senai nebuvo, visgi, trys mėnesiai nesimatymo, nemažas laiko tarpas ir galbūt reiktų pataupyti save tau, bet pirštai tarsi atsisako palikti mano klitorį. Pasitelkus truputį neįprasto lubrikanto, bet geriausia ką radau visai greta – dušo želė (vyriško kvapo), leidžiu pirštams glamonėti mane, įeiti vis gilyn ar vėl atsitraukti atgal ir tiesiog švelniais judesiais masažuoti tą ypatingą tašką, kurį pasiseka surasti ne visiems, bet geriausi keliautojai galų gale atranda ir jį, o tu esi tų kelionių asas. Žaisdama, stumdydama pirštą pirmyn atgal, gilyn ir vėl ištraukdama, bei vos atgaudama kvapą nuo savo prisilietimų, jei mano prisilietimai sugeba mane taip veikti... kas gi dėsis šiąnakt? „Atleiskit kaimynai“, - suspėju tik pagalvoti ir išgirstu durų skambutį.
Šoku iš vonios, visa šlaput šlaputėlė, dar mano kvapu kvepiančiais pirštais, užsimetusi tik šilkinį permatomą chalatą puolu prie durų.  Turbūt neįmanoma apsakyti žodžiais to jausmo, kai ką tik žaidusi su savimi, dabar rankomis tik apsiviju Tave, ištarus tik labas ir karštai įsiurbus į taip pasiilgtas lūpas, trumpam atsitraukiu ir nusivedu Tave už rankos, prieš tai liepusi kur nors į šoną numesti daiktus. Taip, namai gerokai pasikeitę, bet nereikėjo nei sakyti, žinojai, kur gi Tave vedu. Atsistojusi priešais Tave, nusimetu ir taip perrengiama šilkinį chalatą ir lengvu stumtelėjimu parverčiu Tave ant lovos.
Taip, tu nesi iš tų, kurį taip lengvai numestu mergina, bet tavo akys išdavė, jog tu nesipriešini mano veiksmams. Pamačiusi tavo įsmelkta žingsnį į mane, palikusi Tave gulėti ant lovos, nusileidžiu ant žemės, numovusi batus numetu juos į kažkurį kambario kampą, susirasi vėliau. Taip, šiandien tvarkiau visus kambarius, bet visai nesvarbu, jog po visko bus galima vėl tvarkytis. Velniop, mintyse tikrai ne tvarką daryti buvau pasiruošusi. Vienintelis dalykas ką norėjau padaryti – gulėjo ant lovos ir tik gaudė žvilgsniu, ką gi darau nusileidusi žemyn. Numetus batus, atėjo eilė leisti tau truputį atsivėsinti, prieš uždegant tave iš naujo. Lauke be proto karšta, kambaryje su kiekviena sekunde darosi dar karsčiau, tad padedu išsivaduoti iš tų įkaitusių kelnių. Lėtai atsegu diržą, išmovusi vieną koją, bemaudama kitą, netyčia užkliūnu rankomis už tavo draugužio, nors, galbūt rankos pačios „netyčia užkliūna“, jaučiu, kaip po truputį jis vis labiau ir labiau stingsta su kiekviena akimirka, su kiekvienu mano prisilietimu. Na štai, pagaliau ir kelnės mėtosi kažkur ant žemės, susirinksim vėliau. Kaip gyvatėlė pradedu raitytis aplinkui, bandydama atsispirti ir norėdama kažkiek suerzinti, bet iškenčiu vos keletą sekundžių neprisilietusi arčiau, jaučiu ir matau, kaip tavo kūnas vis labiau kaista, tad padedu atsikratyti dar vieno nereikalingo rūbo, atsegusi vieną marškinių sagą, keletą visai netyčia iš noro greičiau paimti tave, suplėšusi, nurengiu ir marškinius. Kaip gera nagais paliesti vėl tavo pilvą, skaičiuoti kvadračiukus. Leidžiu trumpam pajausti vėl mano kūną, pajausti kaip mano speneliai sukietėja prisilietę prie tavo nuogos krūtinės, norėdama pasiekti pagalvę, nepajaučiu, kaip mano krūtinė atsiduria pora milimetrų tau virš akių, besileidžiant žemyn, greitu dantų žnybtelėjimų sustabdai mane, o lūpomis tarsi išalkęs godžiai apžioji mano krūtinę....
- Tu dar tik greta manęs, o jau taip gera, - tyliai ištarusi, laukiu tos akimirkos, kada vėl realybė pranoks mano didžiausias fantazijas ir pajusiu, kaip vėl gera, kai tu ne tik greta, bet tu ir manyje.
- Ša, pakalbėsim vėliau, - greitai atsakai ir įkišęs man pirštą į burną, trumpam užčiaupi mane, leisdamas priminti, kaip gi bus gera, kai mano lūpos atsidurs žemyn juosmens, jei vos tik sutikusios tavo pirštą, jos išdarinėja tokius dalykus...