Eddvardas “Sakmė apie ąžuolą” (rework)

Kadaise atsitiko toks stebuklas, kad vaikai žaisdami ant kalnelio pievoje užkasė į žemę gilę. O tada įvyko dar didesnis stebuklas – gilė sudygo.
Taip gimė pirmasis kalno ąžuolas. Kokia buvo jo kūdikystė, niekas jau nepamena. Anksčiausios žinios mus pasiekia iš tų laikų, kai jis jau buvo dydžio sulig skruzdėlynu, stovėjusiu pora metrų žemiau kalno šlaite.
Tuo metu Ąžuoliukas dar buvo gražus, nors ir turėjo tik kelius liaunus lapelius. Jį visi mėgo ir globojo. O ypač jis patiko skruzdėlėms, kurios jį prižiūrėjo ir gynė nuo kenkėjų. Neleisdavo priartėti nei vienai kirmėlei. Vos tik kokia pasirodydavo, tuojau pat supuldavo visa gauja ir suplėšydavo į gabalus.
Vis tik vieną kartą skruzdės nepastebėjo kirmėlaitės, nes artėjo lietus ir jos turėjo daugybę darbo uždarinėdamos skruzdėlyno įėjimus. Kirmėlaitė būdama didelė ir stipri užsiropšdino iki pat viršutinių Ąžuoliuko lapų, kurie buvo labai sultingi. Ji nebijojo ateinančio lietaus ir ėmė skanauti lapais. Ąžuoliukas apimtas skausmo bandė šauktis skruzdes, tačiau pasirodęs lietus sutrukdė joms atbėgti į pagalbą.
Taip Ąžuoliukas plaunamas lietaus pirmą kartą gyvenime patyrė, ką reiškia skausmas ir vienatvė.
Tačiau pasibaigus lietui, didelis skruzdėlių būrys atskubėjo gelbėt medelio. užlipusios iki viršūnės jos susirėmė su kirmėle, kuri, būdama stipri ir protinga, sėkmingai atmušinėjo atakas. Kova truko ne vieną dieną ir ne vieną naktį. Galiausiai kirmėlė nuvargo ir skruzdės ją įveikė.
Ąžuoliukas buvo toks laimingas ir taip sparčiai pradėjo augti, kad juo stebėjosi visi kalno gyventojai. Jis labai greitai praaugo visus krūmus, kurie jį supo, nors vis dar buvo visai jaunutis ir tapo pačiu aukščiausiu pietinėj kalno pusėj.
Toks spartus jo augimas labai smarkiai supykdė Didįjį Vabalą, kuris gyveno didžiausiam krūme tame kalno šlaite. Jis pradėjo pavydėti skruzdėms, kurios vienintelės galėjo lakstyti Ąžuoliuko kamienu.
Vieną tamsią naktį, kai net mėnulis nešvietė, jis pakilo nuo savo krūmo ir nuskrido prie Ąžuoliuko. Kadangi buvo visas juodas, tai jo niekas nepastebėjo. O kai skruzdėlytės atskubėjo, išgirdusios Ąžuoliuko aimaną, Didžiojo Vabalo jau nebuvo nei kvapo. Taip pat buvo dingęs viršutinis Ąžuoliuko pumpuras.
Ilgą laiką medelis dejavo, o skruzdės lakstė aplinkui nežinodamos kas galėjo iškrėst tokią niekšybę ir sukdamos galvas kaip padėti Ąžuoliukui.
Tačiau laikas gydo žaizdas ir medelis atsigavo, sustiprėjo ir išleido du naujus pumpurėlius viršūnėje. O taip pat papasakojo visiems koks niekšas yra Didysis Vabalas. Kalno gyventojai buvo sukrėsti, sužinoję kieno tai darbas. Jie išvijo Didįjį Vabalą ir liepė jam nesirodyti net kalno apylinkėse.
O Ąžuoliuką nuo to laiko imta vadinti Stipriuoju Ąžuolu.