Kartą Venecijoje..

Neatmenamiausiais 1604-aisiai metais, visų pamirštą vasario trečiąją dieną, nuo pat ryto Venecijos pagrindinė aikštė skendo dieviškuose, kerinčiuose garsuose... Liutnė. Skambėjo liutnė... Aikštėje gal tūkstantis vaidmenų, įvairiausių kaukių, kostiumų. Kodėl būtent šią dieną? Šią dieną miestas buvo okupuotas didžiausio chaotiškai gražaus maskarado pasaulyje, o jei aiškiau – Venecijos karnavalo... Žmonės buvo nusisukę į aikštės vidurį, apsupdami jį ratu. Tik centre buvo šiek tiek vietos. Visi stovėjo nejudėdami, tylūs, lyg užkerėti. Tokios tylos šioje aikštėje neatsimena nei vienas gyvas asmuo, nė vienas miesto kronikos puslapis. Buvo girdėti tik žmonių gilus alsavimas, dūsavimas, kartkartėmis praskaidrinamas senuko kosulio. Ir svarbiausia, liutnė... Jos garsai glostė visų veidus (netgi po kaukėmis), širdis, slapčiausias sielų kerteles, ten keldami sąmyšį, vadinamą Aistra. Muzika ausims šių garsų jau nebepavadintum. Tai buvo muzika sieloms, visoms kartu ir, tuo pačiu, kiekvienai atskirai... Garsus šiuos skleidė Italų meistro Colignetto instrumentas, kurio stygas virpino dieviškasis prancūzų liutnininkas Francois (Francua – aut. past.) Morte. Ką jis veikė Venecijoje, niekam nerūpėjo. Žmonės tiesiog mėgavosi jo atliekama muzika ir arlekinišku kostiumu... Taip minia stovėjo valandą, dvi, tris... Atklydus pietų metui, žmonės (tikriausiai pajutę alkio skonį skrandžiuose) pradėjo sklaidytis. Nors apie ketvirtadalį minios pasiliko, negalėdami atsispirti muzikos garsų kerams... Vakaras. Francois Morte vis grojo. Minia tai pasipildydavo, tai ištuštėdavo. Klausytojai, prabuvę nuo pat ryto, jau ruošėsi namo, tuo tarpu naujai užklydę žmonės abstulbę sustodavo ir klausydavo. Francois mintyse sukosi keisčiausios mintys, fantastiškai išprotėjusios idėjos. Ir jis jas atskleidinėjo, pasakojo muzikos garsų pagalba. Tikriausiai niekas net nesuvokė, kokį paveikslą ši muzika tapė atlikėjo svajose, bet tai gal ir į gerą... Bent taip mąstė Francois.
Vidurnaktis. Francois pirmą kartą pakėlė akis į minią, apsidairė. Jis jautė kažką keisto, lyg kažkas būtų jį stebėjęs. Akys jo užkliuvo už nuostabaus grožio fėjos, jos mėlyno apdarėlio ir burtų lazdelės su vaikiška žvaigždute gale. „Kas ji?“, - suskambo jo mintyse... Ir jis toliau grojo, tik nuo šios akimirkos grojo jai vienai, nenuleisdamas nuo jos akių. O ji... Ji stovėjo nuleidusi akis į marmurinį aikštės grindinį ir klausė, kartais, lyg malonaus šiurpuliuko nukrečiama sukrusdavo, bet neilgam – vėl stovėdavo lyg statula. Francois stengėsi pajusti jos širdies plakimą, per atstumą sušnibždėti jai vienai, kad ji pakeltų akis. Jis netgi bandė atkreipti į save dėmesį darydamas totaliai brutalias muzikines klaidas, iki skausmo duriančias ausis! Niekas neveikė...
Jau 2 valandos nakties (ryto?). Dauguma Venecijos gyventojų (o ir atvykėlių) jau ėjo namų link, į savo patalus. Francois vis grojo. Grojo ir bijojo nustoti, jog ji nepabėgtų. O ji stovėjo, klausė, vis taip pat nuleidusi akis į grindinį, net nežvilgterėjusį į verkiančią arlekino kaukę, slepiančią užburtas tikrąsias akis…
Aikštėje beveik neliko žmonių... Tik keli benamiai, keli naktiniai paukščiai, kelios kekšės, bei keli prižiūrėtojai, Francois ir ji. Muziko mintyse skambėjo ta pati mintis: „Kas ji?“. Jis kankinosi. Agonija, aistra ir baimė viename…
Arlekinas jau buvo beprarandąs viltį, kai prie jo priėjo fėja ir paprašė nustoti. Jis paklausė, nustojo. Froncois nebežinojo ką jai sakyti, ką jos klausti. Jau buvo bepradedąs lementi kažkokias padrikas mintis, kai ji pridėjo savo švelnų it šilkas smilių prie jo lūpų ir ištarė:
- Nesakyk nieko. Eime.
Ir jie ėjo. Ėjo iki kanalų, ten įsėdo į valtelę ir plaukė nežinios link. Francois yrėsi ir žiūrėjo tiesiai į jos akis, nukreiptas į jį patį... Įplaukė į kanalų sankirtą – plačią vandens pievą, kurioje ji paprašė sustoti. Fėja nusiėmė kaukę. Arlekinas pasekė pavyzdžiu. Dabar jau drovus akių kontaktas, lyg paauglių, pirmą kartą nusirengusių nuogai vienas prieš kitą. „Blogas muzikantas nerandantis išeities!“, - suskambo Francois mintyse ir jis prisiminė apie butelį vyno liutnės dėkle. Vynas, tiesa, iš butelio kaklelio, buvo kaip tik tai, ko tą akimirką reikėjo. Kažkokios žmoniškos drąsos, kuri apleido abu gal jis įduotų...
- Gal vyno? Tiesa, taurių neturiu..
- Taip, ačiū, neatsisakysiu.
Besimėgaudami vynu jie pagaliau prakalbo. Pasirodo ji buvo dailinininkė, vardu Luna d`Arte, trokštanti nutapyti viską, kas jai pasaulyje atrodė gražiausia, visiems jausmams suteikti vizualinį braižą... Ji buvo nuostabiai graži moteris. Ir ji pasakojo apie grožį... Francois nutraukė jos kalbą bučiuodamas jai lūpas.

Skambutis. Francois Morte atsibudo Venecijos Canal Side viešbučio kambryje. Pramerkęs akis apgraibom susirado mobilųjį telefoną, likimo valiai numestą šalia lovos, ir perskaitė trumpąją žinutę:
„Labas brangusis. Kaip tavo atostogos? Ar Venecija tau suteikė šansą pailsėti? Pasiilgau. Laukiu grįžtant. Eleonora. “
Jis dar kartą perskaito žinutę. Mintyse chaosas, galvoje pagiringas skausmas.
- Žmona, tikriausiai tikrina, ar negrįšiu greitu metu, kad galėtų paslėpti meilužius, - ironiškai ištaria pats sau. Bandymai prisiminti vakarykščio turo per Venecijos barus eigą buvo beprasmiai. Tik galvos skausmas bylojo apie audringą naktį. Kažkas kišenėje. Gerokai joje pasikuitęs Francois ištraukia mėlyno aksomo medžiagos gabalėlį ant kurio parašyta:
„Luna d`Arte 459-167-852“. Staiga jis prisimena visą šį girtą rytą savo lovoje sapnuoto sapno turinį. Sušunka:
- Viešpatie, gražink man atmintį, gražink vakarykštes detales, nes aš nesusivokiu kas tikra, o kas tik sapnas!
Bando skambinti fėjai.
„Jūsų paliktas užstatas yra nepakankamas šiam skambučiui.“
- Velnias! Aš gi niekam neskambinau!? Juk tikrai neskambinau? - dideliu nustebimu jis paklausia savęs.
Griebia gitarą dėkle ir išbėga pro duris artimiausios telefono būdelės link.
- Na, šio šanso aš tikrai neprarasiu! Namo, į Paryžių, pas tą raganą-išnaudotoją, aš tikrai negrįšiu!
Skambina, nuoširdžiai šypsosi…