Tekanti upė

Upė banguoja, jos vanduo šniokščia, skubėdamas pirmyn. Upės tėkmės nesustabdysi, nepastatysi jai užtvaros, nes ji vis tiek bus laikina. Vanduo nestovi vietoje. Jis teka nenumaldomu greičiu. Pakeliui būna daug vingių, kliūčių, tokių kaip nulaužti ir nukritę medžiai, akmenys, maži ir dideli. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neįmanoma aplenkti, nes akmenys ir medžiai yra dideli ir sunkūs. Tačiau vėliau vandens srovei pavyksta prasimušti sau kelią tolyn. Plati upė pasiglemžia viską, tarsi saugotų brangius jūros perlus. Tik nuožmi akis gali pastebėti šį lobį, o paimti tai be gamtos leidimo gali tik stiprios bei žiaurios rankos. Juk akmenys ir šakelės yra upės dalis, jos ilgaamžio gyvenimo įamžinti prisiminimai. O pats vanduo yra tyras ir skaistus. Jis tik pasenęs, po 5-10 metų, pradeda žaliuoti ir brandinti geltonus žiedus. Šios geltonos gėlės ir žali lapai, krentantys nuo medžių šakų, - upės puošmena, kurią reikia vertinti ir saugoti. Nesvarbu, kad vėliau nuvytusias gėles ir išdžiūvusius lapus gali pavogti nesukalbamas vėjas, juos  nupūsdamas bei sudrąskydamas lapus. Tai neišvengiama, nes tokia yra lemtis, su kuria upė susitaiko.
    Taip ir žmonės kartais susitaiko su tuo, kas bus, nes ne visada sugeba pakeisti savo lemties. Juk gyvenimas yra iš dalies kaip ši greitai sruvenanti upė. Žmogus taip pat jaučia ir keliauja tolyn, įveikdamas jam skirtus išbandymus. Vieni iš jų būna sunkūs kaip akmenys, todėl juos nelengva ištverti. Kartais tikrai sunku, sutelkus visas pastangas ir jėgas, atlaikyti spaudimą ir oriai laimėti. Kiti išbandymai būna lengvesni. Taip atsitinka, kai, pavyzdžiui, žmogus praranda tai, ką labiausiai brangino ar gerbė, tik vėliau dalinai viską susigrąžina. Tuomet,  kai apima ilgesys, visada galima paskambinti arba parašyti laišką. O visi  išgyvenimai ir liūdesio akimirkos slepiamos giliai savyje, kaip upės vanduo pasiglemžia ir apgaubia akmenys. Tai, kas slepiama bei ne visuomet išreiškiama žodžiais, žino tik pats asmuo, kai lieka vienas su savo mintimis, braidžiodamas pasąmonės labirinte. O tai, kas vyksta aplinkui, padeda suprasti gamta, nes tarp jos ir žmogaus yra stiprus ryšys, kuris buvo anksčiau, yra dabar ir bus ateity. Gamtos ir žmonijos gyvenimai panašūs. Gamtoje dažnai praūžia nerimo vėjas, kaip ir kasdienybėje. Matyt, dėl šios priežasties daugelis, kai nori pailsėti nuo suirutės bei nesibaigiančios įvairių įvykių gijos, eina pasiguosti gamtai, nes ji dar prieš tai daug ką patyrė ir puikiai supranta, su kokiais paradoksais kartais susiduria žmogus.