Šerniuko nuotykiai

Miške neklaužada šerniukas,
Nuo mamos šernės atitrūkęs,
Skubėjo takeliu tamsiuoju,
Pabėgt nusprendė – tai narsuolis!

Rūpėjo jam, kas ten, už miško,
Kokia šviesa languos sutviska,
Kas per dvikojai žvėrys vaikšto,
Ir ką ten šūkauja be saiko.

Pribėgo asfaltuotą kelią,
O ten pabaisos siaubą kelia:
Apvalios, didelės jų akys,
Nasrai riaumoja dūmais – šakės!

Smalsumas nugali jo baimę,
Per kelia dumia, kvapą gaudo,
Ir, pagaliau, pasiekia tikslą –
Jis jau mieste, tik šviesos tviska.

Dvikojai padarai apspito,
Kažką vis šūkavo lig ryto,
Šerniukas blaškės, bandė sprukti,
Bet jį aptvėrė – teks užtrukti.

Tai štai, kokia viešnagė mieste,
Tik atkeliauk, tuoj tau bus riesta,
Ir gardą gausi, ne už dyką -
Pozuoti teks – tokie dalykai.

Ir kam reikėjo bėgt iš miško?
Ten taip ramu – knisies ir viskas.
Bet kartais nuotykiai vilioja,
Tokie, kaip šis, per šnipą tvoja.

Šerniukas šis – drąsuolis tikras,
Kovoja jis lyg tikras tigras,
Sulaužęs gardą, puolė bėgti,
Na ką, dvikojai, galit rėkti.