Valkatos nešvenčia švenčių

vis žemyn ir žemyn krintančios snaigės lėtai sukosi ratu. Sklęsdamos ore su savimi jos nešėsi šaltį, kuris suspaustas mažuose ledo gabalėliuose nekantravo ištrūkt laukan ir apglėbti, ką pasitaikiusį, savo stingdančiais pirštais. sniegas klojo gatves… susirūpinę greiderių vairuotojai, taisė savo mašinas, mamos šaukė vaikus vakarienei, o seni autobusai nepaliaujamai zujo pirmyn, atgal veždami žmones namo iš jų darbų, parduotuvių, kalėdinių vakarų. Šventinis šurmulys.
Pšššš… sušnypštė atsidariusios durys. "Smiltelės" stotelė. Laiptelis, kitas… namai netoli. Tėtis griebė vaiką už rankos. "…paskubėk sūnau, mama namie laukia! ". Ironiškai, net juokingai, tai nuskambėjo ant suolelio sėdėjusiam seniui. "mama namie laukia", - pats sau atkartojo jis, lėtai traukdamas cigaretę iš po savo skarmalų. Pasiklydęs vėjas glaudėsi prie taip jau sušalusių senioko kojų, apsiniaukęs dangus žadėjo naktį, saulės jau kelinta diena nėra. Tyliai vėjyje šnarantys, šalimais surikiuoti, prikimšti senio turto pleveno maišeliai. Šis garsas jam priminė varpelių skambesį, ragino laikytis ir neužmigt. 
Skubantys praeiviai skubiai žengia. Žingsnis kitas, trečias, cigaretė… "trinkt! " stipriau laiptinės duris, kad šaltis nesiskverbtų, kad mieli, papuržandžiai vaikučiai ramiai ir šiltai galėtų vartytis savo pūkinėse lovelėse. Žybsi girliandos, tik jų šviesa nešildo… laiptinės tvirtai užtrenktos nežinomais kodais, autobusų vairuotojai baigia darbą… sukasi ratu girats praeivis.
Negęsta tik "Smiltelė". Miesto biudžeto nupenėta elektra maitinamos stotelės šviesos tvieskia pernakt. Keista, dangus nurimo, vėjas - ne. Tylų, praeivių nušlifuotą šaligatvį dabar šluoja vis dar kelio tarp nesibaigiančių miesto gatvių nerandantis vėjas. Senis ramus. Tartum prikaltas vinimis prie grindinio, kaip neprisuktas žaislas jis knapso savo stiklinio namelio kampe. "Daug dabar jų pristatė…gal kas kilometrą…, - pražvalėjo jis, - ankščiau buvo sunkiau. Ar vėjai, ar lietųs…dangus tavo ramstis…Tiesa, laiptinėse nusnūst ne problema buvo. Dabar negalima, dabar mat pavojingi… ir degtinė…nors šventėm sukrapštydavai…".
Per sniegą nuskubėjęs greideris kiek pradžiugino senį. Pilkas jo drapanas ir kažkada buvusią raudoną kepurę mašinos oranžinis švyturėlis nutapė kiek šventiškiau. Burzgiantis motoras priminė jaunystę, o vairuotojas, kad ne tik valkatos Kūčias švenčia gatvėje. Kūčios… Kadais ir jis jas šventė… Tėvas parnešė žuvies, o motina pataisė mišrainės. Šilta duona, ką tik iš kepyklos, ir ateities perspektyva skambanti galvoje, draskanti neramią, jauną širdį, plėšianti nuo tėvų stalo: " Kiekvienam pagal poreikius ir galimybes! ". Spjovė tada jis ir išėjo.
Netrukus, iš paskos pralėkusi prabangi mašina su plyšaujančia viduje stereo muzika nušvietė truputį kitokią perspektyvą. Taip, ne jam tokios laimės palakstyt gatvėmis vidurnaktį su merginomis ir putojančiu šampanu… " Perspektyva - jokios perspektyvos. Kur vėjas pūs, ten senis…", - net keista, tačiau tokios mintys, senį aplankydavo retai, tik per šventes ir tik tuomet, jei akys nebūdavo apsitraukusios plono rūko šydu.
Brisdama per sniegą, savo didžiuliais batais mindama miegą, naktis gundė bevalius, merkė jų akis. Neatsispyrė ir jis… Tamsa ir miesto lopšinė migdė benamį, sunkūs akių vokai pagaliau užsivėrė, vėjas rado namus, dangus verkė tylą…
Rytą, kai Kalėdų šurmulys tik prasidėjo, seniui pasisekė - jį pavėžino beveik nauja mašina su erdviu salonu ir odiniais sėdynių apmušalais. Didžiulis katafalkas įsuko į miesto ligoninės lavoninės kiemą, sustojo. Du maloniai nusiteikę vyriškiai paruošė seniui patogų gultą. Dabar ir valkata galės deramai sutikti šventes.