atskaitomumas

spengiančiai tyliai
krinta juokingas žibintas
iš rankų sustingusių
byra safyrai
neradęs kelio
puolu ant kelių
tylus serpantinas
manimi maitinas
pradėdamas nuo blakstienų

iš dievo sodo pavogtas lobis
pakerta kojas
neperžengiu slenksčio
galvą atlenkęs
akmenį užgulu mentim
plačios rykščių daug mačiusios
randai nuo sprando
iki kulnų
lyg achilo apnuogintų
priešo lankams
jau po laiko
klūpau apkvaitęs
sulaikęs tą tvaiką
srūvantį nuo smilkinių
lygiai devintą

deimantus klegančių deivių
paslaptį grojančių rožių
sugrobęs
pagviešęs
išbūręs
supynęs lelijas
Temidei akis vis rišau
pamiršau
mirtingas esąs
o dievas galingas
man kelio vingius
žibintą be dagties
keliauti į naktį

pats skilą, charibdę
šviesoj dar nulipdė
iškalė lemtį
saulė paskendo

juokingas žibintas
ir aš iš dangaus
lyg nukritęs
be progos atgal

akmenų sauja
paslaptys kurių
nežinau
daugiau
gal
atgal
pagal runas akmens
jau negrįšiu

kai pavirsiu į stulpą
į pėdas žiūrėdamas
pasūdykit jūrą
ir ašarą