Durys. Širdies ritmu.

Šššš... ar girdi? Nagi, įsiklausyk.
Kažkas beldžiasi į duris. Kažkas, paslaptingas, nepažįstamas ir esantis už tavo durų, išdrįso sudrumsti tavo nesudrumsčiamą namų ramybę ir savo kietais krumpliais brūžinti Tavo Duris.

Tuk, tuk, tuk, tuk... jau girdi? Tu priėjai prie pat durų. Tai gal atidarysi? Bet, rimčiau pagalvojus, tai juk gali būti pavojinga. Tu gi nežinai, ką įsileisi į savo viengungišką irštvą. Gal ten kalinys, pabėgęs iš „zonos“, kur sėdėjo už kanibalizmo praktikavimą... Arba psichinis ligonis iš to greta esančio beprotnamio... Nesijuok, jis juk gali būti agresyvus! O dar blogiau, jei čia pareigūnas, tikrinantis, ar, tamsta, laiku sumokėjai mokesčius...

Taip, išties nejauku. Na, bet tu nestovėk kaip įbestas! Daryk ką nors. Aš tai negaliu- aš tik svečias. Pats tvarkykis.

Tuk, tuk, tuk, tuk... visai kaip širdies dūžiai... Taip dabar plaka tavo širdis- nervingai ir skubotai. Nes prisipažink- dabar juk tikrai bijai! Ten, už durų- nežinomybė. Ar įsileisi? O kas, jei ten- tik suvargęs benamis, tetrokštantis paprašyti leidimo šiąnakt dėti galvą ant tavo kilimėlio batams valyti? O gali užsukti ir kaimynė, kuri nemoka savo laiptinėje pakeisti perdegusios lemputės. Tada būtų tikrai negražu neatidaryti. Kur tavo krikščioniški principai? Kur moralinės nuostatos?

Prikiši ausį prie rakto skylutės. Išgirsti tylų šnopavimą, retkarčiais pertraukiamą duslaus garso. Tuk, tuk, tuk, tuk... Greičiau galvok. Bandai iš to šnopavimo įspėti, kaip tas žmogus atrodo, ar jis pavalgęs, ar tau reikėtų jį maitinti. Hmm... jis turbūt neišauklėtas ir nekantrus. O gal dar blogiau- linkęs į agresiją ar šizofreniją.

Oi, ką aš matau! Tu nerviniesi? Žinai, raudonį gerai slopina ledukai. Tik nereikia taip drebėti! Taigi pats norėjai durų be akutės.

Tu teisus, aš per daug plepu. Gerai. Dabar patylėsiu. Daugiau- nė žodžio. Aš jau tyliu. Matai, kaip gerai tyliu? Tiesiog tylėjimo etalonas. Jau, jau tyliu. Viskas.
                      -
Tai atidaryk pagaliau tas duris! Tuk, tuk, tuk, tuk... Nežinomybei turbūt jau paskaudo krumplius. Širdies dūžiai prislopo, praretėjo... Taip, geriau dabar eik parūkyti, o tada jau atidarysi, jau tada tai tikrai.

Jau pagalvojai? Dar ne? Ko taip ilgai? Aš absoliučiai nenusiteikęs klausytis tavo niurzgėjimų apie nūdienos pavojus ir žlugusią moralę. Su savo morale susitvarkysiu pats. O tau ten beldžiasi kažkas. Įsivarysi homofobiją.

Nė negalvok... Nedrįsk lipti per balkoną! Žinai, kelintas čia aukštas? Pasakysiu, jei netyčia pamiršai iš baimės. Šešioliktas aukštas, supranti? Še-šio-lik-tas. Idiote, nelaimingas, eik durų atidaryti. Aš iš principo jų neatidarysiu. Ne, kvaily, aš nebijau. Nebijau aš!

Palauk... palauk, ar girdi? Vis dar beldžiasi. Nors ne, dabar jau nagais krebždena... Kokie slidūs turėklai šiąnakt. Kokie velniškai slidūs turėklai... Atsargiai! Na gerai, nueisiu aš, atidarysiu, atrakinsiu, atplėšiu tas sumautas duris! Tik tu nešok...

Tuk, tuk, tuk.... kaip raižo kūną. Kačių nagais drasko. Mintis. Kaip viską skauda. Užsikimšti ausis. Arba geriau- jas išsidurti. Tada būčiau negirdėjęs širdies dūžių. Nebežinau, ar tų už durų, ar savų.

Tada būčiau negirdėjęs šlykščiausio garso. Nupurtančio visą kūną. Lyg smėlio maišo dunkstelėjimo ant pliko grindinio. Ne... bet aš žinau, kad ten ne smėlis...
Kaip velniškai toli atrodo žemė iš šešiolikto aukšto.

Dar tiek laiko iki ryto. Mmm... bet išlauksiu... susiriesiu kamputyje ir lauksiu ryto. Tyliai tyliai... Ir linguosiu. Kaip koks nevisaprotis.
Pirmyn- atgal, pirmyn- atgal, pirmyn- atgal...
Bet taip drąsiau.
Ššššš... tylėkit visi. Nenoriu klausytis. Visai nenoriu. Kokie lėti širdies dūžiai.
Bet aš neatidarysiu durų. Nenoriu žiūrėti į iššieptus nežinomybės dantis.
Brrr. Koks žudantis garsas - - -
Tylėkit visi.
Visi.