Žuvėdros

Jėzus ir Ąžuolas stovėjo paplūdimyje, aikštelėje prie gelbėtojų stoties. Abu rankose turėjo po bananą ir, žiūrėdami į jūrą iš lėto mėgavosi tais geltonais pernokusiais vaisiais, kurių už litą netoli esančioje parduotuvėje galima buvo nusipirkti net tris. Kartas nuo karto jiedu persimesdavo vienu kitu žodžiu, bet šiaip kalbėti nesivargino.
Paplūdimyje žmonių nebuvo. Buvo ankstus, saulėtas pirmadienio rytas, gegužės 23-oji. Nuo jūros pūtė gaivus silpnas vėjelis. Jūra buvo lygi kaip veidrodis, tik prie pat kranto ji tarsi užsiraitodavo. Mažytės bangelės drėkino akmenukus suneštus į pakrantę po audros.
Jėzus, paskendęs savo mintyse, stebėjo būrį žuvėdrų nutūpusių paplūdimyje netoli gelbėjimo stoties. Kelios žuvėdros iš būrio vis pakildavo, nuskrisdavo toli virš jūros ir po kelių minučių grįždavo. Dažniausiai su savim parsinešdavo ir lauktuvių visam būriui – nedidelę žuvelę ar moliuską. Tada būryje kildavo nedidelis sąmyšis. Žuvėdros nemokėjo dalintis maisto. Kiekviena norėjo sulesti žuvelę viena, su niekuo nesidalindama, ir dėl to žuvelė buvo tampoma, mėtoma, kapojama, ėjo iš snapo į snapą, kol galų gale buvo suplėšoma į mažus gabalėlius ir dingdavo paukščių skilviuose.
Saulės apšviestu taku, kuris buvo įrengtas tarp kopų ir nuo miestelio centro vedė link gelbėjimo stoties iš lėto žingsniavo Indrė. Rankoje ji turėjo nedidelį maišelį ant kurio buvo nupieštas gulintis katinas. Maišelyje ji nešėsi didelį, minkštą, žydrą rankšluostį, kurį visą laiką pasiimdavo eidama į paplūdimį.
Indrė mėgo rytais maudytis jūroje. Rytais jūra būdavo KITOKIA. Rytais ji buvo tikra jūra, o dieną pavirsdavo mažu ežerėliu, kurį iš visų pusių apguldavo minios turistų. Paplūdimys prisipildydavo piniguočių, kurie prie jūros važiuoja ne dėl to, kad čia jiems būtų gera ilsėtis, o dėl to, kad jūra tai prestižas, kad galėtų pasigirti draugams, kolegoms ir partneriams. Kad turėtų apie ką kalbėti su teisėjais, advokatais, verslininkais ir investitoriais. Nusileidusi nuo kreivomis pušelėmis apaugusios kopos Indrė pajuto gaivų jūros dvelksmą, tačiau jūros dar nesimatė. Ji slėpėsi už paskutinės kopos, ant kurios stovėjo gelbėjimo stotis. Lipdama laipteliais ji išvydo pažįstamą siluetą. Taip, kas gi daugiau jei ne Ąžuolo galva buvo matyti iš už kopos. Indrė labai nudžiugo jį pamačiusi. Greitai įveikė likusius laipteliu ir po kelių akimirkų jau stovėjo tarp Jėzaus ir Ąžuolo.
- Labas! Tai ko nepaskambinai!? - paklausė ji su nepasitenkinimo gaidele balse.
Ąžuolas sutriko.
- Em... Tel... Nep.... Numerį.. pamečiau tavo, sąskaitoje pinigų nebeturiu.. - pagaliau išlemeno jis.
- Kaip tai pametei? A, tai aš tau dabar galiu pasakyti. Rašyk: aštuoni trys vienas keturi du penki vienas nulis. Užsirašei?
- Užsirašiau...
- Pamajakink!
- Juk sakiau, kad sąskaita tuščia...
- Tai greičiau pasipildyk, - po šių žodžių Indrė nusišypsojo Ąžuolui, taip, lyg iš tos šypsenos Ąžuolas turėtų kažką suprasti.
- Gerai, - Ąžuolas tai ištarė taip, lyg iš tikrųjų ketintų pasipildyti savo „tuščią” sąskaitą.
Po tokio Ąžuolo „gerai” Indrė dar kartą nusišypsojo, šį kartą jau nuoširdžiai, ir peršokusi per turėklus nužingsniavo paplūdimiu. Jėzus pažvelgė į dangų. Virš paplūdimio skraidė būrys žuvėdrų. Tas pats būrys, kurį stebėjo Jėzus, tik Indrė savo šuoliu jas išbaidė ir dabar jos nedrįsdamos nusileisti ant žemės ir nenorėdamos skristi į kitą vietą suko ratus virš gelbėjimo stoties. Kai žuvėdros pagaliau sutūpė atgal į savo numylėtąją vietelę, o Indrės nebesimatė, nes ji nuėjo už iškyšulio, ant kurio stovėjo pilies griuvėsiai, Ąžuolas prabilo:
- Nekenčiu tokių cypiančių mergų kaip Indrė.
Jėzus šiek tiek pagalvojo, paskui atsisuko į Ąžuolą nusišypsojo ir ištarė:
- Žinai, o man ji visai miela mergaičiukė pasirodė.
Ąžuolas tik gūžtelėjo pečiais ir daugiau nieko nebesakė.
Staiga Jėzus pradėjo juoktis.
- Kas tau yra? - nusišypsojo Ąžuolas.
- Nie.. Nieko.. - Jėzus vis dar juokėsi ir per tą juoką jam sunkiai sekėsi kalbėti, - tik... pagalvojau ar žuvėdros bananus valgo...
- Žuvėdros?
- Aha.., - Jėzus vis dar juokėsi.
- Nežinau, tikriausiai ėda... - Ąžuolui tai nebuvo juokinga, bet jis susidomėjo, - galim pabandyt, čia jų pilna.
Po šių žodžių Ąžuolas sviedė banano žievę tiesiai į žuvėdrų būrį.
Jėzus taip pat paėmė savo banano žievę ir sušukęs „Ėskit į sveikatą! “ paleido ją link žuvėdrų. Žuvėdros, buvusios toje vietoje, kur krito bananai trumpam pakilo į viršų ir nusileido už kelių metrų būrio pakraštyje.
Tarp žuvėdrų kilo nedidelė sumaištis. Visas būrys puolė dvi bejėges banano žieves. Tačiau šis karštligiškas puolimas truko neilgai, žuvėdros šiek tiek apkapojusios banano žieves nurimo.
- Žiūrėk, ėda- nusistebėjo Ąžuolas.
- Tai kad jau nebe.. - suabejojo Jėzus.
- O gal jom žievės nepatinka? Gal jos pačio banano nori?
- Kaip tai banano?
- Nu mes juk be žievės valgom..
- Tai mes...
- Klausyk, gal rimtai, pabandom sušerti? Dar vienas bananas liko, o aš jau sotus... Ką manai?
- Na.. Aš irgi nelabai to banano noriu... Na gerai! Sušeriam!
- Sušeriam!
Po tokio nuosprendžio abu nušoko nuo turėklų, ant kurių sėdėjo kalbėdami ir nubėgo link laiptelių, po kuriais buvo palikę savo bananą. Ten buvo jų bananų slėptuvė. Po laipteliais nešvietė saulė, buvo gana vėsu, ir nusipirkus bananų, buvo galima ten juos palikti gana ilgam laikui, pavyzdžiui kol išsimaudysi, arba pažaisi tinklinį. Pribėgę prie laiptelių jie  pasiėmė bananą, išėmė jį iš plastikinės dėžutės, kurią paskui išmetė į šiukšliadėžę ir nuėjo atgal į savo vietą.  Nusilupę bananą padalino jį į keturias lygias dalis. Po dvi kiekvienam.
Jėzus vėl pradėjo juoktis.
- Kas? - jau beveik susinerdavęs paklausė Ąžuolas.
- Matai tą žuvėdrą būrio pakraštyje? Trys.... du.... vienas... METAM!
Link vargšo paukščio nuskriejo du riebūs banano gabalai ir vaikinų juokas. Deja nė vienas gabalas nepataikė į žuvėdrą. Užtat kai kitos žuvėdros pamatė ant smėlio gulinčius du sultingus didelius banano šmotus tuoj pat pasileido link jų. Jėzus ir Ąžuolas sekė visą veiksmą. Po minutės bananų ant smėlio jau nebebuvo.
- Matei? - nusistebėjo Ąžuolas
- Aha. Metam dar? - Jėzus nusišypsojo.
- Metam!
Abu užsimojo, tačiau staiga išgirdo balsą už nugaros:
- Ei, jaunuoliai, ką jus čia sugalvojote? Kodėl mėtot tas bananų žieves paplūdimyje? - sušuko senyvas žmogus stovėjęs gelbėjimo stoties verandoje.
Tai buvo gelbėjimo stoties viršininkas. Jis buvo gana draugiškas,  šiek tiek keistas vyras, jau nugyvenęs gerus šešiasdešimt metų, bet vis dar sugebantis gelbėti žmonių gyvybes nuo siautėjančios stichijos. Pasakoja, kad jis vieną kartą beplaukiodamas jūroje buvo papuolęs į audrą. Audra nunešė jį toli į atvirus vandenis. Tada jis išbuvo jūroje beveik visą savaitę, kol sugebėjo nusigauti iki kranto. Sako, kad nuo tada jis visai pamišo, net kalbasi su jūra, tačiau Jėzus su Ąžuolu nebuvo linkę rimtai patikėti tokiais gandais.
- Mes.. žuvėdras šeriam - beveik sutartinai atsakė šiek tiek išsigandę vaikinai. Senis užklupo juos labai netikėtai.
- Bananų žievėm? Žuvėdros žuvį ėda o ne bananus! - Senis priėjo prie Ąžuolo.
- Ėda ir bananus! Ką tik pusę suėdė!
- Na, na, neišsigalvokite...
- Tai tiesa! Pasižiūrėkit! - Jėzus paėmė likusius du banano gabalėlius ir sviedė į žuvėdras. Paukščiai pakilo. Tik skirtingai nei anksčiau, kai Indrė ėjo maudytis, dabar jie neskraidė ratu virš gelbėjimo stoties. Pakilę paukščiai patraukė tiesiai į jūrą, ir skrido tol, kol dingo iš akių. Paukščiam nuskridus senis apsisuko ir nuėjo link gelbėtojų stoties. Užlipęs į verandą senis dar pridūrė:
- O bananus tai surinkite, paplūdimio šiukšlinti nevalia.
Jėzus su Ąžuolu dar gal kokią minutę apstulbę spoksojo į horizontą, paskui nulipo į paplūdimį ir pradėjo rinkti žieves ir bananus.
Jiems besidarbuojant iš už nugaros tyliai priėjo Indrė, kuri jau ligi valios prisibuvo paplūdimyje ir dabar ėjo namo.
- Ką darot? - pasakė ji gana garsiai, taip kad Jėzus su Ąžuolu tikrai išgirstų.
Abu pašoko ir suriko.
- Kas yra? Ko tokie nervingi? - nusistebėjo Indrė.
- Žuvėdros išskrido.. - beveik pašnibždomis pasakė Jėzus.
- Ai neklausyk jo, mes žuvėdras šėrėm bananais, o senis pamatė ir liepė surinkti. Štai ir viskas. - paaiškino Ąžuolas.
Indrė nusijuokė.
- Žuvėdras? Bananais? Na ir veikėjai.. Argi nežinojote, kad žuvėdros ėda žuvį?
Vis dar besijuokdama Indrė nebelaukė, ką atsakys „veikėjai“, užlipo laipteliais į viršų ir greitai dingo už kopos.