Išlipu iš autobuso. Lyja. Oras trenkia antausį veidan. „Saulele, saulele, auginki smilgelę boružei pakilt...“ Skamba ausyse. Stabteliu. Turiu pereiti gatvę. „Rytą, patekant saulei, mirė boružė... “ Gatvę įveikiau. Slidus šaligatvis. Vos nepargriūnu. Atspindžiai tuose pačiuose gracingo stiklinio pastato formose, kaip ir vakar, - kitokie. Sustoju priešais vieną jų – savo paties veidrodinį individą. Aš inkliuzas, kaip parazitas pušies sakuose. Aplink pakely, atrodo „stovėjo basi šienpjoviai“. Pravažiuoja katafalkas. Drąsa prieš mirties neišvengiamybę ištirpsta. Smilgų ramybė susidrumsčia. Trys žingsniai atgalios. Įveiksiu. Trys žingsniai. Aš stoviu ir skaičiuoju dryžius ant asfalto, „visai nesimatė, kur baigiasi kelias“. Pro mane ėjo žmonės, naktys, pavasariai, ridenosi saulė. „Mane vieną be kepurės“ aplenkdavo. „Rytą, patekant saulei“ miriau.
Lijo lietus.