Hamletas-13

Kerštas! Kerštas, kerštas ir dar sykį – kerštas! Tik tas vienas vienintelis žodis teskambėjo Hamleto galvoje, tik tas vienas vienintelis jausmas tedrąskė jo jauną krūtinę. Kerštas!!! Bet kaip, kaip tai padaryti, kaip atkeršyti, jei jis uždarytas dabar…

Tarsi įkalintas narve liūtas blaškėsi po kamerą (vadinasi, ne “tarsi”, o iš tikro) mūsų herojus, vis žingsniuodamas ir žingsniuodamas ir žingsniais matuodamas naująjį savo būstą, kuriame teks, ko gero, dar labai ir labai ilgai gyventi. O gal ne? Taip, taip – greičiausiai, kad ne. Juk jis-  žaisliukas. Ir bus sunaikintas, kai tik jo kankintojams nusibos žaisti. Fu... Kaip bjauru, nemalonu, apgailėtina ir netgi šlykštu. O kas bjauriausia – tai vyksta būtent su juo – su Hamletu. Jei tai vyktų su kuo nors kitu, eksžurnalistas nė kiek dėl to nepergyventų. Gal tik profesinis smalsumas ir kiekvienam mūsų įgimtas saldžiai širdį kutenantis ir iš malonumo pimpalą priverčiantis pasistoti sadizmo jausmas išspaustų šiuos žodžius: “Jo... Vargšas vaikinas... Ir atsiranda gi mūsų laikais dar tokių pabaisų... ” Betgi – tai vyksta ne su kuo kitu, bet būtent su MANIMI – rėkte rėkė (mintyse, žinoma) vargšas vaikinas.

Gi-i-i-irgžt – šlykščiai girgžteli surūdijusių durų vyriai. Šviesos srautas tvoskia į akis Hamletui, ir jis minutei apanka, nieko visai nematydamas (nes kameroje gal tik 20 vatų lemputė tespingsojo). Jis vien girdi garsų šnopavimą ir dantų griežimą. Jaučiažmogis? Bet ne – nesijaučia nė samogono, nė česnakų, ne šūdo kvapo. Tai kas tada? Ir galų gale vaikinas išgirsta:
-Hamletuk...
Tardytoja! Nuostabioji stambioji pilnakrūtė angelaitė!!! Išsigelbėjimas, tarsi iš dangaus atsiųstas išsigelbėjimas šios žavios būtybės pavidalu dabar stovi ant jo nelaisvės ir pragaišties būsto slenksčio ir žvelgia į jį savo giedromis, meile spinduliuojančiomis akimis!!!
-Eime, mano mielasis... - jokie kiti žodžiai dar niekada vaikino gyvenime maloniau neskambėjo... Jis nori atsiliepti “eime”, bet lūpos neklauso, ašaros nori veržtis iš akių, bet jų nebėra – siaubas, visiškos tuštumos jausmas ir dar gyvybę palaikantis kerštas išdžiovino visas ašaras – jų nebėra ir kaži ar kada bebus. Kaži ar kada besišypsos, ar besijuoks šis kadaise visas jo kelyje pasitaikiusias merginas ir moteris taip žavėjęs vaikinas? Nebent ironiška šypsena nutvieks jo kančios raukšlėmis išvagotą veidą, nebent ciniškas juokas suskambės jo išdžiūvusiose lūpose... Bet gana, gana savęs gailėti! Pirmyn – pirmyn į laisvę, kol dangaus angelas tardytojos pavidalu dar nepersigalvojo. Linkstančiom kojom vos paeina vaikinas, bet stengiasi iš paskutiniųjų –  nenori, kad jo kankintojai mėgautųsi bejėgišku ir iškankintu jo pavidalu. O jie jau čia pat. Stovi už tardytojos, persipildę neapykantos ir vos tramdomo įsiūčio – štai ir saldžiarūgštis ilgšis pederastas, štai ir jaučiažmogis, gumine lazda lėtai ir išraiškingai daužantis savo delną, štai ir tragikomedijos statistai – korumpuotieji eiliniai policininkai.
-Iki pasimatymo, mano mielasis, - pragysta šlykštusis ilgšis.

Vaikinas nieko nebeatsako – tiesiog neturi nei jėgų, nei noro, ir iš vis jokio jausmo nebeturi – tik tarsi medinėmis kojomis automatiškai žingsniuoja paskui tardytoją, ir nieko, ir nieko nebegalvoja ir nebejaučia.