Tu sakei, kad tau patinka Caffeinas,
O man visada patikdavo Vero cafe.
Tai tikriausiai dėl to, mūsų kelias nesusikirto.
Visad tave matydavau,
Lėtai nužvelgęs sau sakydavau,
Kad kažkada tu mirsi nuo tos kavos.
Taip aš irgi gerdavau kavą,
Galbūt dėl to, kad galėtumėme kartu mirti.
Galbūt dėl to, mes gulime viename kape
Ir ant paminklo anotacija:
„Vienas mirė nuo Caffeino,
Kitas dėl Vero cafe,
Abu mirė nuo kavos“
Ir ant kapo ne žemė,
O sunaudoti kavos tirščiai,
Iš kurių būrė mums ateitį.
Būrėjai irgi klysta, nuklysta ir pasiklysta.
Mums sakė visiems, kai būdavome maži:
„Gyvensite ilgai ir laimingai“
Bet kur tau, viskas baigiasi ties
Caffeino durimis, kurias varstydama
Ant mano slenkščio mindai.