Išperstadančiu paupio grindiniu vaikščiojo dar nesenas (bet be laiko ir lako susenęs) vyriškis, paskui kurį strikinėjo pyplys sūnus. „Koks elegantiškas vyras“, - svarstė pro šalį praeinančios vienišos bibliotekininkės ir nevienišos pardavėjos. Pirmosios ėjo pas katiną Murkį, kuris mėgo skystą ėdalą ir buvo vienintelis vyras, likęs gyvenime; antrosios ėjo pas alkoholikus sugyventinius, kuriems nepakako pinigų ir noro tapti sutuoktiniais - nors daugiausia valios - ir už nedoras mintis apie elegantiškus vienišus tėvus -tarytum karma egzistuoja - vakare gaudavo tuščiu pusbonkiu degtinės per galvą.
- Pasaulyje nėra raudonų žmogeliukų, - sumurmėjo pyplys sūnus.
- Kas tau taip sakė? - paklausė tėvas.
- Dėdė Andrius.
- Koks dėdė Andrius?
- Jis savaitgaliais būna, kai tavęs nėra, - atsakė vaikas. - Bet su mama jis žaidžia, su manim tik kartais.
Tas suka turėjo eiti šituo keliu. Štai jis, pasirodo. Eina visas patenkintas, savo rankose laiko vyno butelį ir, žinoma, jokių gėlių - dėžė šokolado. Štai jis, čia aišku jis. Sustoja, sustoja prie laiptinės durų. Cha, nežino kodo - dalbajobas: dulkinti svetimą žmoną ir nežinoti jos laiptinės durų kodo - kokia likimo ironija. Atsiveria automobilio durelės - atsiveria ir neužsiveria: taip bus greičiau. Tyliai skamba domofonas, kviečia. Tuoj, tuoj. Žingsnis, du. Nesublyksi - keista, filmuose ištraukiamas peilis visada sublyksi - dar du žingsniai. Štai jis, čia pat, prie domofono, nusisukęs, nepasirengęs. Te tau, suka.
Ir surask gyvenime tokią ironiją - ateiti gimtadienio proga pas savo brolį - maža to, ateiti su vyno buteliu ir šokolado dėžute - ir būti papjautam prie laiptinės. Būtent taip murmėjo šalia sėdėjusios bobutės. Karstas uždengtas - visai be reikalo: badė tik į nugarą. „Gerai, kad jo nesubjaurojau“, - svarstė brolis. -“Motina iš sielvarto būtų numirus“. Tai pagalvojęs pažvelgė į pačią. Verkia. Artistė. Nieko, neišsisuksi, suka: poryt į reisą, reiškias poryt per pietus ateis jis - dėdė Andrius - o kaip pastebėjau, jis mėgsta dulkintis vonioje, taigi, labai smagiai sau teleškuositės, kol vandens lygis pasieks gudriai paslėptą iš kažkur atsiradusį elektros laidelį.
Koks tas gyvenimas kartais baisus ir keistas.
- Žiūrėk, tėti, aš moku va taip, - tarė sūnelis paleisdamas akmenuku per upės vandenį. Varlytė. Pro šalį einančios bibliotekininkės ir pardavėjos liūdnai nužvelgdavo vienišo tėvo ir našlaičio sūnaus idilę.
O jis taip niekad ir nepaklausė sūnaus, o kas gi tie raudoni žmogeliukai.