manęs tu prisimint nenori
tarsi to stingdančio šalčio
vasario vidury
kai alkio apsvaiginti paukščiai
medžiuose čirškia
viskas įgauna kitokias formas
šermukšniai per sniegą nurieda
taip pamažu mes išprotėjam
su paukščiais
savo čirškesius sulieję
manęs tu negirdi
kai tavo pamišimo valandą
dainuoju apie juodą nebūtį
ir šviesią akį ežero
ir nematai už sapno sienos
kurią tiek metų statėme
iš nieko