Filmai apie apsėstus namus

Šarūnas Zombis
Filmai apie apsėstus namus
   
      Savo straipsnių ciklą apie siaubo filmų temas aš pradėjau tokia tema, kuri man patinka mažiausiai - apie žudikus maniakus. Ilgai galvojau, ar pratęst dar žudikų temą, ar imtis jau kažko naujo. Tačiau klausydamas naujienų per radiją nusprendžiau, kad žudikų maniakų tema tokia aktuali, kad dar ne kartą teks prie jos sugrįžti. Todėl kol kas kviečiam toliau klausytis įvairių radijo naujienų - ten ir taip bus apie žudikus maniakus. O mes tuo tarpu imsimės naujų temų. Pagalvojau, kad dabar parašysiu apie tokius filmus, kuriuos labiausiai mėgstu siaubo žanro kine - filmus apie apsėstus namus. Tokių filmų labai daug, bandysiu papasakot apie geriausius mano matytus darbus. Įdomesnių pasirodo net ir dabar. Europoje ir Amerikoje yra išlikę daug puikių senovinių namų, o kai kurių grožis ir paslaptingumas atskleistas net ir keliuose filmuose. Tačiau vien tik tokio tikro, puikaus ir autentiško namo neužtenka, kad filmas būtų geras. Esu matęs filmų, kuriuose naudojamo senovinio namo potencialas galėtų būt didelis, bet patį filmą sunkiai galima prisiverst pasižiūrėt iki galo.  Sam Raimi trilogijai apie gyvuosius numirėlius „The Evil Dead“ (1981), „Evil Dead II“ (1987), „Army of Darkness“ (1992) užteko trobelės, tačiau kokie baisūs ir nepakartojami tai filmai. Kartu tai ir puikus pavyzdys, kad galima puikiai suderint specialiuosius efektus ir siaubo kino tradicijas bei posmodernizmą. Bet tai jau kita tema - ateis laikas ir gyviesiems numirėliams, laukit. Gali būt net ne namas, bet katakombos, kaip 1987 m. filme „Spettri“. Tačiau šis Marcello Avallone filmas artimesnis mumijų ir Egipto temai. Visada su susidomėjimu stebiu Azijos filmus apie apsėstus namus, nes ten nėra nei tokių senovinių namų su paslaptingais rūsiais ir net interjero ar atskirų daiktų, kaip Europoje. Šiuo metu dalis kolekcininkų Europoje ir Amerikoje linkę geriau išnuomuot dalį retesnių senovinių daiktų filmų kūrėjams, nei juos parduot - tai apsimoka daug geriau. Azijos filmuose vietoje senovinių knygų ar kitokių artefaktų matome dar palygint naujoviškus fotoaparatus, videokasetes. Apskritai Azijos filmų namų interjeruose retai pamatysi biblioteką. Tačiau siaubo filmo tradicijos to reikalauja ir kai kuriuose sprendimai randami. Filmuose tyrinėtojas bent jau eina į biblioteką ir ten ieško informacijos.
      Kodėl aš taip mėgstu filmus apie apsėstus namus? Man patinka įvairios senienos ir seni namai. Pats esu kolekcininkas. Labai mėgstu Montague Rhodes James parašytas istorijas apie apsėstus namus, dvarus ir atskirus daiktus. Tik besidomintis antikvariatu ir galėjo parašyt tokius šedevrus. Ko gero, tai vieni geriausių dvarų aprašymų literatūroje apskritai. Paslaptingi kambariai ir gyvatvorių labirintai - skaitytojui su vaizduote - nepakartojama puota. Jeigu jau paminėjau šį autorių, tai kaip galima praleist Howard Phillips Lovecraft kūrybą. Apsėsti namai, paslaptingi miestai, keisti pastatai - visko yra. Kas būdinga šio autoriaus kūrybai - greta mitologijos ir pasakų čia labai daug ir realybės, net ir savotiško reportažo elementų. Tas suteikia kūriniams daugiau įtaigumo ir realybės pojūtį. Be abejo, tai yra fantastika, bet nedaug kitų autorių turėjo tokį supratimą ir mokėjo taip išreikšt savo talentą. Šio autoriaus kūrybos neįmanoma ekranizuot kine. Nors bandymų būta ir keletas filmų ar režisierių sugebėjo gal netiesiogiai, bet perteikt Howard Phillips Lovecraft kūrybos atšvaitus. John Carpenter - amerikiečių režisierius, bet jo filmai labai neamerikietiški. Howard Phillips Lovecraft vizijų atšvaitai akivaizdūs 1994 metų John Carpenter filme „In the Mouth of Madness“. Manau, kad tai ateities pasaulio vizijos. Pasaulio, kuriame herojus išlieka tik apsaugotas storų beprotnamio durų. Tačiau Howard Phillips Lovecraft dar labiau artimas 1982 metų John Carpenter režisuotas „The Thing“. Žiūrėjau kelis kartus ir dar traukia sugrįžt prie šio filmo. Kaip ir prie filmo „Alien“ (Ridley Scott, 1979), kuris irgi labai artimas  Howard Phillips Lovecraft mistikai. Dažniausiai kine labiausiai pavykę būna patys pirmieji garsiųjų filmų variantai. Tačiau tiek „The Thing“, tiek „Alien“ ši taisyklė negalioja. Čia ankstesni variantai pralenkti. Gordon Douglas 1954 metų filme „Them! “ buvo gigantiškos skruzdėlės. Kai kurios scenos labai primena „Alien“, ypač veiksmo scenos požeminiuose koridoriuose ir kiaušinių deginimas. Žinoma, minėti John Carpenter, tiek Ridley Scott filmai - labiau kosminė mistika, o apsėstų namų gerbėjams rekomenduočiau 1987 metų John Carpenter darbą „The Prince of Darkness“. Kas dešimt metų aš sugrįžtu prie Edgar Allan Poe kūrinių ir perskaitau juos naujai. Beje, šio autoriaus kūriniai irgi sulaukė neblogų ekranizacijų. Išskirčiau Roger Corman filmus, nors gerų Edgar Allan Poe ekranizacijų sukūrė ir kiti režisieriai.
        Vaikystėje buvau nemenkai išgąsdintas šiurpiais pasakojimais. Todėl man jau tada būdavo sunku užmigti. Dažnai pakeldavau galvą pasižiūrėt, ar niekas nestovi prie lovos. Man dažnai vaidendavosi, kad ten stovi moteris. Iš sienos lįsdavo moteriška ranka, kuri mane smaugdavo. Norint užmigt, reikėdavo galvot apie linksmus animacinius filmus. Gal tai ir buvo mano nemigos problemų pradžia. Bet gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl aš taip pamėgau siaubo filmus. Beje, nemigos problemos ilgainiui tik didėjo. Neįtikėtinus košmarus sapnuoju ir dabar. Kada pradėjau rašyt šitą straipsnį, tą naktį sapnavau iš viso penkis košmarus, visi buvo tokie baisūs, kad kiekvienas priversdavo nubust. Pats pirmasis košmaras buvo vienas iš besikartojančių mano košmarų - apie apsėstą dvasios mano namą. Tik iškviesta ekstrasensė aiškino, kad ta dvasia - ne moters, bet vyro. Kareivio.
      Labai mėgstu Lucio Fulci filmus. Daug kas stipriausiais jo darbais laiko filmus apie zombius ir gyvuosius numirėlius. Tačiau tikriems siaubo gerbėjams rekomenduočiau jo filmus apie apsėstus namus. Visai neseniai perskaičiau komentarą internete, kad Lucio Fulci filmai apskritai neįdomūs šiuolaikiniam žiūrovui. Esą jo naudoti specialieji efektai jau per silpni ir šiandien neatrodo tikroviškai. Tačiau argi vien tik specialieji efektai nulemia siaubo filmo pasisekimą ir grožį. Man pačiam tikrasis siaubo kinas - tik iki kompiuterių eros. Toks, kur vietoje specialiųjų efektų - išdidinti žiogai ar šikšnosparniai ant virvučių. Tokiuose filmuose viską darydavo aktoriai, gal kažkiek grimo. Šiuolaikiniam žiūrovui vien naujo filmo reklaminiam klipe pateikiama tiek kraujo, pirotechnikos ir specialiųjų efektų, kiek nebuvo keliolikoje senųjų filmų apie apsėstus namus bendrai paėmus. Vietoje pirotechnikos ten būdavo visai kas kita - mistika ir tam tikra atmosfera, kas ir keldavo siaubą. Beje, paskaitęs minėtą interneto atsiliepimą, aš ėmiau ir pasižiūrėjau dar kartą tame komentare aprašytą Fulci filmą „La dolce casa degli orrori“ (1989), ir dar japoniško gore filmą „Biotherapy“ (režisierius Akihiro Kashima, 1986), norėdamas įsitikint, ar tikrai jau paseno tie garsieji efektai ir žiaurios scenos. Beje, japoniško filmo žudymo scenos labai panašios, kaip šiame Fulci filme. Ir turiu pripažint, kad tikrai nepaseno.  Tie filmai tikrai galingi savo įtaka ir dabar. Beje, Japonijoje gero, įdomaus gore siaubo kino pavyzdžių pasirodo ir mūsų laikais. Net ir tokių, kur kompiuteriniai efektai labai puikiai tinka prie gore filmo nuotaikos, pavyzdžiui Yoshihiro Nishimura sukurtas „Tokyo zankoku keisatsu“ („Tokyo Gore Police“, 2008). Reikia nepamiršt, kad minėtas Fulci darbas yra vaikiškos tematikos siaubo filmas - todėl ir jo nuotaika, požiūris yra atitinkami. Žinoma, pagrindinis veikėjas - namas, kuris nesileidžia parduodamas, kadangi jį mėgsta vaikai, kurių tėvus žiauriai nužudo plėšikas. Namas nesileidžia į derybas su atvykusiu nekilnojamo turto agentu, numeta jį nuo laiptų, kambaryje kyla audra ir t. t. Net ir padažomas nesileidžia, tuo labiau, kad dažymui buvo pasamdytas žudikas. Ir sugriaunamas nesileidžia. Kaip ir dera tikram dvasių apsėstam namui. Interneto komentatoriui labiausiai užkliuvo žvakių liepsnelės, kurios imituoja dvasias. O aš manau, kad Fulci sprendimas buvo labai geras, nes tai ir turi atrodyti labai naivu, vaikiška. Bet siūlau atkreipt dėmesį, kaip jis sugeba eksponuot ir išnaudot paties senovinio namo autentiką. Scenoje, kai vaikus globojanti moteris lipa ant aukšto, jis puikiai išnaudoja šviesos, šešėlių, muzikos derinį su autentiška aplinka. Nedaugelis kino meistrų taip sugebėtų, gal tik Dario Argento. Žinoma, ant aukšto žaislai - kartoju, filmas juk vaikiškas. Pačioje filmo pradžioje režisierius pasitelkia Nathaniel Hawthorne mintį, kad tik vaikai ir gali matyti nesuvokiamus dalykus. Galima šią mintį ir praplėst, kad suprast įdomesnį siaubo filmą mūsų laikais gali nebent jau tik koks kuklus kino gerbėjas kaimo zombis. Deja, man pačiam jau ne kartą tenka įsitikinti, kad reikia žiūrėti tuos filmus, apie kuriuos internete rašomi blogi ir neigiami komentarai. Tai jau tampa taisykle. O kurie be saiko giriami - vertint labai atsargiai. Iš kitos pusės - niekam ne paslaptis, kad zombiai ne vegetarai, tuo pasižymiu ir aš. Todėl aš nesu fanatiškas kažkokios vienos kino rūšies gerbėjas. Reikia paragaut visko. Gal todėl aš ir sugebu įvertint labai skirtingus filmus. Kai kurie filmai apie apsėstus namus gali būt ir puikiausiais šeimos filmais. Žinoma, Lucio Fulci nepatenka į šią kategoriją. Daugumas jo ir kitų Europos siaubo kino meistrų filmų buvo smarkiai cenzūruojami ir iškarpomi. Pilnos jų versijos anksčiau buvo prieinamos nebent Danijoje. Mano nuomone - į šeimos filmo kategoriją tinka Neil Jordan filmas  „High Spirits“ (1988). Ir kiek visko vyksta šiame filme, nes vaiduokliai moka užimti tiek suaugusius, tiek vaikus. Bet ir vėl problema - čia reikia turėt bent jau humoro jausmą. O ar dar turi jausmų šiuolaikinis žiūrovas? Nebent dar yra kažkiek neatbukusių. Kitaip ir humoras - jau ne humoras. Mėgstu Neil Jordan ir jo pavardę dar minėsiu, nes jis sukūrė ne vieną nepakartojamą siaubo filmą, kuris dar ilgai kels siaubo gerbėjų diskusijas, ypač  „Interviu su vampyru“. 1988 metais pasirodo ir dar vienas filmas apie apsėstus namus, kuris irgi patenka į šeimos filmų kategoriją - Tai Tim Burton  „Beetlejuice“. Tačiau šis puikus Tim Burton filmas kiek sunkiau suprantamas ir reikalauja didesnio dėmesio žiūrint. Bet grįžkime dar kartą prie Lucio Fulci, nes 1989 metais jis sukūrė dar vieną filmą apie apsėstą namą -  „La casa nel tempo“. Tai irgi televizijos filmas, sukurtas su menku biudžetu. Esu skaitęs mintį apie tai, ką Fulci būtų galėjęs sukurt su dideliu biudžetu, jei tokį šedevrą sukūrė su menkomis lėšomis. Dėl šedevro aš sutinku, bet abejoju dėl didelių lėšų filmui, nes tai tiesiog pavyzdys, kad nebūtini tie dideli pinigai puikiam filmui. Nes tai tikrai vienas puikiausių filmų apie apsėstus namus. Ir kartu tai - vienas geriausių Lucio Fulci darbų.  Nes šis režisierius labai gerai suprato tiek interjero, tiek veiksmo, tiek įtampos, tiek žiaurių scenų reikšmę siaubo filmui. Ir visa tai jis pateikdavo labai stilingai. Filmas pasakoja apie porą, kuri nužudoma laikrodžių pilname name ir apie įvykius, kurie įvyksta vėliau. 1981 metų Lucio Fulci filmas  „Quella villa accanto al cimitero“ dažnai įvardijamas kaip vienas geriausių režisieriaus darbų. Aš visiškai sutinku su tuo ir rekomenduoju šį filmą siaubo kino gerbėjams. Namas jame tikrai bauginantis ir grėsmingas. Žinoma, ne visi Lucio Fulci darbai yra tokie stiprūs, yra ir kur kas mažiau pavykusių.
    Temos gerbėjams gali būt įdomūs ir Umberto Lenzi darbai. Aš labai mėgstu jo filmus apie kanibalus. O vaiduoklių gerbėjams 1988 metais sukurtas „La casa 3“. Grupė žmonių apsistoja apleistame name. Tačiau ten - mergaitės vėlė su lėle. 1989 metų darbas „La casa del sortilegio“ irgi pasakoja apie apsėstą namą. Tik čia įpinta ir raganavimo tema.
    Buvo bandymų kurti filmus apie apsėstus namus ir Japonijoje. Net buvo mėgdžiojami ir Hammer kino studijos filmai. O kaip pavyzdį mūsų temai rekomenduočiau Nobuo Nakagawa 1958 metų filmą „Borei kaibyo yashiki“ („The Mansion of the Ghost Cat“). Nes čia yra ir apsėstas namas su užmūrytu nužudytu žmogum. Nužudyto samurajaus ir jo motinos dvasios keršija žudikui ir jo palikuonims. Nors Japonijoje ir nėra tokių įprastinių senovinių namų, kaip Europoje, bet sprendimai randami, akcentuojamos detalės, kaip mūriniai laiptai į namą. Arba pasitelkiama scenografija - medis su kranksinčiomis varnomis. Senuose japoniškuose siaubo filmuose buvo populiarus grėsmingos moters dvasios juodais plaukais paveikslas. Tačiau šis motyvas pasaulyje labiau išpopuliarėjo pasirodžius legendiniams filmams „Skambutis“ ir „Pagieža“. Kurie geriausi? Šiandien jau gal sunku būtų atsakyti, nes sukurta jau labai daug tęsinių, kurie vienas kitą papildo. Na, o mūsų temai rekomenduočiau  vieną naujesnių „Ju-on: Owari no hajimari“ (2014). Tačiau įdomesni sprendimai gal filme puikiame filme „Janghwa, Hongryeon“ („A Tale of Two Sisters“), kurį 2003 metais sukūrė Jee woon-Kim. Bandymai detalėmis: rankenos, vartai, laiptai. Nors ir nėra Azijoje Europos siaubo filmams būdingų senų namų, bet išeitis surandama.
    Mėgstu ir režisieriaus Pupi Avati kūrybą. Manau, kad jis tikrai sukūrė vieną geriausių filmų apie apsėstus namus 2000 - taisiais. Beje, šis filmas irgi sulaukė neigiamų komentarų. Tačiau mano nuomone - tikra mistika - būtent šitame filme - Pupi Avati „Il nascondiglio“ (2007). Kiek paslapčių tame senoviniame name ir visa intriga auginama po truputį. Filmas labai arti realybės, kartais net galima galvot, kad pasakojama apie tikrus įvykius. Kas žino, gal ir jūs surasit savo namuose slaptas patalpas ar duris, kurių anksčiau nebuvo. Labai artimas realybei buvo ir 1983 metų Francis Leroi darbas „Le démon dans l'île“. Tai nėra filmas apie apsėstus namus, bet pasakoja apie gydytoją, kuri atvykusi dirbti susiduria su keistais įvykiais. Pradžioje net neatrodo, kad tai - siaubo filmas. Tačiau mūsų temos gerbėjams jis irgi gali būti įdomus. Nes būtent jame parodyta, koks grėsmingas gali tapti namas ir atskiri daiktai jame.
      O jeigu reiktų išskirti patį geriausią visų laikų filmą apie apsėstus namus? Būtų sunku. Tokiu galima laikyti ir 1963 metų filmą „The Haunting“. Režisierius Robert Wise filmas pasakoja apie grupę žmonių, pakviestų tyrinėti apsėstą namą. Režisieriui talkino ir geri aktoriai - Julie Harris, Claire Bloom, Richard Johnson. Personažas yra ir pats namas, grėsmingas ir kartu labai nepaprastas. Spindintys langai tarsi žvelgia į žiūrovą. Nors ir daug esu matęs senovinių namų tiek siaubo, tiek kitų stilių filmuose, bet šio namo interjeras tikrai nepriekaištingas. Manau, kad kitiems siaubo filmų kūrėjams reiktų pasimokyt. Kartu tai parodo, koks iš tikrųjų yra svarbus interjero dailininko darbas filmui. Seni daiktai savo vietose, durys, laiptai, kambariai - viskas kaip reikiant. Ir šiame filme nėra jokio kraujo liejimo, nėra įprastinių žiaurių scenų. Bet yra kas kita - mistika ir paslaptis. Bet tai jau turbūt šiuolaikiniam žiūrovui nesuprantami ir neprieinami dalykai. Ir senamadiški. Naujuose siaubo filmuose tas - retenybė. Ir šis filmas - juodai baltas. Kai kuriems filmams, ypač siaubo - tiesiog būtina juodai balta spalva.
    Verta pasižiūrėt ir 1959 metų William Castle. darbą„The House on Hounting Hill“. Milijonierius pakviečia 5 žmones praleisti naktį kartu su juo ir jo žmona apsėstame name, pažadėdamas po 10 000 dolerių.  Gerus vaidmenis čia sukūrė Vincent Price ir Elisha Cook Jr. 2005 metais pasirodė ir nuspalvinta šio filmo versija. 1960 metų William Castle filmas „13 Ghosts“ irgi pasakoja apie apsėstą namą. Tik siužetas čia jau skirtingas. Namą kartu su vaiduokliais paveldi viena šeima. Palikimą gauna iš dėdės, kuris domėjosi vaiduokliais ir juos tyrinėjo. Mano nuomone, šis filmas neprilygsta „The Haunting“. Net ir prie interjero dizaino čia jau galima daug prisikabint. Lenta, kuri naudojama pokalbiams su vaiduokliais surandama labai jau lengvai slaptavietėje. Žinoma, jei tai būtų vietnamietiškas filmas, galima būtų atleist. Beje, esu matęs ir biblioteką vietmietiškame filme, ten ir karto lengvai ant stalo knyga apie vaiduoklius. Vietnamietiškam filmui tai atleistina, tai galima vertint kaip egzotiką. Tačiau kaip 1959 metų siaubo filmui - jau minusas. Net galėčiau pateikt kiek panašų pavyzdį iš 1980 metų Joe D'Amato darbo „Antropophagus“. Ten rankraštis, padedantis paaiškinti paslaptį surandamas visai kitaip.
      Dar vienas filmas, kurį irgi galima laikyti vienu geriausių kino šedevrų apie apsėstus namus - tai 1989 metų Michele Soavi darbas „La Chiesa“. Sena gotikinė bažnyčia pastatyta kapinių vietoje. Ir po daugelio metų joje prasideda keisti įvykiai. Kiek paslapčių toje bažnyčioje, kiek slaptų įrengimų, mechanizmų. Mano pasakojimas būtų betikslis, nes šitą filmą tiesiog reikia pamatyti. Aš jį žiūrėjau keliasdešimt kartų. Įspūdinga ir tobula - tokia mano nuomonė. Nors aš labai mėgstu Dario Argento kūrybą, bet pasižiūrėjus „La Chiesa“ imi galvot, kad jo mokinys gal ir pralenkė mokytoją. Michele Soavi pradėjo režisuot 1985 metais.  Muzikinis video „The Valley“ su nepamirštamu Bill Wyman kūriniu jau rodo Michele Soavi gabumus, nors sumontuotas iš Dario Argento filmo „Phenomena“ scenų. Beje, klipas irgi sulaukęs daug neigiamų komentarų, kaip visiškai beviltiškas. O mano nuomonė kita, čia jau matosi medžiagos valdymas. Po dviejų metų pasirodo ir pirmasis pilnametražinis Michele Soavi filmas „Deliria“. Tai gan vidutinis filmas, bet 1989 metų „La Chiesa“ - jau tikras fenomenas. Manyčiau, kad Michele Soavi dar ir progresavo, nes po šio filmo pasirodė dar du puikūs jo darbai: „La Setta“ (1991) ir „Dellamorte Dellamore“ (1994). Labai gaila, kad vėliau tokio lygio filmų Michele Soavi jau nesukūrė. Bet laukiu ir tikiu, kad tokių dar bus.
      Užbaigsim savo apžvalgą linksmu filmu. Esu nuomonės, kad net ir giliai besidomint ar mėgstant savo objektą, reikia mokėt pažvelgt į tai ir iš kitos pusės ir išlaikyt tam tikrą distanciją. Ir ši taisyklė galioja visur. Tiek besidomint muzika, tiek kinu, tiek kolekcionuojant. Bet koks fanatizmas veda prie neigiamų rezultatų. Todėl pabaigai pasirinkau filmą, kuris juokiasi iš mūsų temos kanonų, bet tai daroma taip stilingai, kad negalima šio filmo praleist ar ignoruot. Tai „Ghostsbusters“. Nors Ivan Reitman filmas pasirodė 1984 metais ir jau matytas keletą kartų, bet prie jo irgi traukia sugrįžt dar ir dar. Ir kiekvieną kartą šis filmas toks pats šviežias. Taip jau yra.