Saulėtekis

Kartais būna,
kad nutrūksta grandinės –
laidoja kūną –
nors buvo seniai jau miręs,

gyventi bijojo,
nedrįso į pušis tylint žiūrėti,
pirštai, kaip kerpė –
vienturčiai, sausi ir korėti.

Jų upių intakai –
papasakos daug daugiau
nei kada balsu pasakytum,
kai palaidos mane,
ar kas nors dar drįs juos skaityti?

Šešėlis atsigręžia ten,
kur saulė sukasi,
išpažįstu tikėjimą
ir gyvenu lyg be rūpesčių.

Nusimetusi rūbus –
nuoga pūgoje tyliai šoku,
ar delnuose parašyta bus,
kiek daug už tai sumoku?

Kainuoja viskas mums –
net, kai atrodo – nieko –
nebeperku daugiau,
guliu ir stingstu ant sniego.

Užmerkiu akis,
na kodėl dar nemirštu?
Gyvenimas vis tiek, 
rodos, byra ir traška
tarp pirštų.

Gal tik krumpliais,
kaip kryžiaus kelią, jį visą perėjau,
o kiek švelnių užuolankų,
mano delne dar gyvenančių?

Na gerai, jau gerai,
dar šiek tiek pasiliksiu –
šiaip ar taip juk žinau –
vis tiek kada nors išnyksiu.

Tuo tarpu jau –
nusikabinu užuolaidas,
(tiek jaudinaus be reikalo),
saulėtekis kas rytą
vėl – bus filmuojamas.

Bijojau jį pamatyti,
lyg turėčiau tik vieną,
apsirengiu ir išeinu pagaliau –
į savo naują, gyvą,
šokinėjančią dieną.


2018 02 24 (Nida, Kūrybinio rašymo stovykla „Fata Morgana“)