Senas miesto autobusas

Kartą viename tolimame mieste gyveno senas autobusas. Jis čia važinėjo jau daugybę metų todėl čia pažinojo visas gatves, prospektus ir skersgatvius. Kadaise kol buvo jaunas jis buvo labai populiarus. Juo po miestą važinėdavo daugybė gyventojų. Žmonės važiuodavo į mokyklą, parduotuvę, darbą, teatrą, stotį ir visur kur tik jiems prireikdavo. Kuo senesnis jis tapo, tuo mažiau žmonių juo važiuodavo. Kartais visą miestą jis pravažiuodavo visiškai tuščias. Galiausiai senas autobusas visiškai nustojo savimi rūpintis.  Važinėdavo nešvarus, pilnas ant sėdinių primėtytų šiukšlių ir skleidė nemalonų kvapą. Negana to, kadangi jis jau buvo nebe toks mylimas gyventojų kaip kiti jaunesni autobusai, jis pasidarė piktas ir nervuotas
Vieną vėlų vakarą jis važiavo paskutinį kartą prieš grįžimą į garažą poilsiui. Autobusas važiavo iš tolimiausio miesto kampo, pro uostą iki geležinkelio stoties. Kaip ir kiekvieną kartą tokiu metu, jis nebesitikėjo, kad dar kažkas į jį įlips, todėl matydamas pilnas stoteles žmonių lipančių į kitus autobusus jis vėl buvo piktas.
Staiga važiuodamas pro visada tuščią uosto stotelę jis pamatė žmogų. Taip! Tikrą žmogų laukiantį autobuso! Jis negalėjo tuo patikėti, nes jis buvo vienintelis važiuojantis pro šią vietą, todėl reiškia, kad šis žmogus laukia būtent jo!
Autobusas sustojo ir praverė savo duris. Čia įlipo jaunuolis su jūreivio apranga. Jūreivis plačiai šypsojosi ir atrodė labai laimingas. Autobusui buvo keistas, tokių keleivių, jis seniai turėjo... Jaunas vaikinas susimokėjo už bilietą ir atsisėdo pačiame priekyje.
- Kaip tavo diena? -, paklausė autobuso jūreivis.
Autobusas suniurzgėjo kažką ir nieko nepasakė.
Jūreivis nepasidavė ir bandė vėl kalbinti autobusą:
- Šitame mieste visada tiek mažai žmonių važinėja autobusais? Sėdžiu autobuse tik vienas.
- Tik su manim niekas nevažiuoja. Jau seniai. -, piktai atsakė autobusas ir toliau riedėjo miesto gatvėmis.
- Žinai kodėl?
- Nes esu senas ir niekam neįdomus. -, jau liūdniau atsakė autobusas.
- Ne. -, tvirtai atsakė jaunas jūreivis. -,
Sustok.
Autobusas sustojo priešais didelę parduotuvę.
- Atsisuk į parduotuvės langą. Pažiūrėk į savo atspindį. Ar norėtum lipt į tokį autobusą?
Autobusas pažiūrėjo. Vaizdas buvo tikrai baisus. Jis buvo purvinas, vienas išdaužtas langas buvo užklijuotas paprastais laikraščiais, o šviesos autobuse jau seniai nebedegė. Vidus atrodė taip pat. Pilna šiukšlių, sėdynės suplyšios ir nešvarios su tvyrančiu nemaloniu kvapu.
- Nelipčiau-, susimastė ir visiškai nuliūdo autobusas.
- Tai va. Kai nemyli savęs, niekas nemyli ir tavęs. Turi rūpintis ir gerbti save. Tada ir kiti gerbs ir rūpinsis tavimi. -, ramiai paaiškino jūreivis.
- Bet aš senas. Niekas ar taip ar taip su manimi nenorės važiuoti. -, paprieštaravo susimąstęs.
- Tu tik taip galvoji. Kai pamatei, kad žmonės lipa į kitus autobusus, tu nustojai save mylėti. Nors ir būsi senesnis už visus kitus miesto autobusus, bet savimi rūpinsies ir nelaikysi pykčio ant kitų, žmonės tave mylės lygiai taip pat kaip ir kitus. -, ramiai paaiškino jaunuolis autobusui
Išleidęs jūreivį kitoje stotelėje, senas autobusas susimąstė. Nors nenorėjo patikėti sutiktu nepažįstamu, jis vis tiek ilgai galvojo. Ir kitą rytą jis pasikeitė. Susitvarkė ir išsiplovė, pradėjo sveikintis su žmonėmis ir su kitais autobusais, važiuodamas šypsodavosi ir tiesiog džiaugėsi savimi.
Netruko laiko, kai žmonės pastebėjo, kad jis nors ir senas ir jau nebe toks greitas, bet juo važiuoti yra malonu. Su kiekviena diena, šiuo autobusu, važiuodavo vis daugiau ir daugiau žmonių. Kartais jie nerasdavo kur atsisėsti, o kartais jie net netilpdavo į autobusą.
Po kelių mėnesių, į autobusą įlipo tas pats jūreivis. Ir paklausė autobuso:
- Kaip tavo diena?
- Nuostabi! -, šypsodamasis atsakė autobusas.
Jūreivis nusišypsojo, mirktelėjo akimi, ir pradėjo ieškoti laisvos vietos tarp daugybės žmonių sename miesto autobuse.