Apgaulinga tyla

Tyla kapsi lyg šalti varveklių lašai
Ir sustingsta naktyje.
Atrodo, atėjo ramybės ir palaimos metas.
Bet ne, tai apgaulė.

Nors klausa nepagauna jokio garso,
Bet siela nesustabdomai rėkia,
Prie jos prisideda nuolat maištaujantis protas.

Jis ieško lengvo problemų sprendimo
Ir atsakymų į dar neužduotus klausimus.
Paviršiun, lyg oro burbulai vandeny,
Iškyla nepamatuoti troškimai, pyktis, nusivylimas...

Tartum rūke pradingsta atsakomybės likučiai.
Iki aguonos grūdo susitraukia sąžinė,
Nesaugi pasijaučia meilė.
Aplink tyla... ir toje tyloje vyksta jausmų kova.

O kur geri jausmai? Dingo?
Ne, jie laukia savo eilės.
Jie pasirodys, kai baigsis jau kilęs mūšis
Ir į sumaišties laužą bus sumesti
Apgaulingos tylos ginklai.

                    I. Š.