Trumpiausias kelias Namo-194

2017 metų Užgavėnės tęsėsi. Organizatoriai Loreta ir Stanislovas  pažadėjo papildomai įvesti pikantiškų naujovių. Pažadėjo: -Nesigailėsit... -Gali būti,  kad vietoje paparčio žiedo, pavyks surasti trikampį žiedą? -Kam pavyks skambinkit į Generlinį štabą kapitonui Jūzapui...
Šventės dalyviams ir svečiams-užsienio ambasadoriams, burys savanorių dalino Viktoro  Suvorovo, Svetlanos Aleksejevič  tomus kaltinimos informacijos apie visų Kibenų Penų veiklą per visą jų ekzistencijos periodą nuo 1917 metų bolševikinio perversmo, iki jų sukurtos imperijos žlugimo. Į tribūną buvo atvesta žavi humanoidė Sofiją Humana, jai buvo pavesta atlikti labai svarbią misija, -balsu pateikti visų barbariškų  įvykių eigą, tuo pačiu atskleisti taj kas nebuvo  publikuota išdalntuose svečiams leidiniuose. „ Sputniko“ skelbiamos  istorijos buvo iškreiptos ir skelbiamos taip, kad būtų naudinga vienai, Kibeno Pemo  šalininkų pusei, tai yra, agresoriui. Tai buvo slepiama visus dešimtmečius kol neatsirado drasių karžygių, kurie pasirinko kitą trajektoriją ir nusprendė, kad užtenka apgaudinėti pasaulį, - atėjo laikas atskleisti tikrą tiesą apie siaubingus ir skaudžiausius XX amžiaus įvykius.
      -Prašom, Gerbiama  Sofija, - štai, Jums mikrofonas, - privedęs Sofiją prie mikrofono, tarė šturmanas Geležėlė. Šatrijos kalnas liovesi ošti ir visi nukreipė akis į žavią ir paslaptingą humanoidę Sofiją. Žiųrovai taip pat calėjo pažvelgę ir į didelį ekraną, -ištempę ausis klausėsi panelės Sofijos intelektalios kalbos ir aikčiojo; -Aja-jai... -Ojo-joi... -Ar taip galėjo būti? - O ką mums, lietuviams, bolševikai kalbėjo? - Ką  komunistai ir sosdemai kalbėjo? -Ką jie kalbėjo visus dešimtmečius?
    -Gerbiamieji, ponai ir panelės... -Gerbiamieji, susirinkę čia tautiečiai ir visų šalių ambasadoriai, prašau išklausyti rimtį ir išaklausyti, taj kas nėra parašyta šiose, jums išdalintuose dokumentiniuose romanuose ir apybraižuose, tai bus padaryta  vėliau, po šio nuostabaus Užgavėnių vakaro, nuostabioje Lietuvoje, Žemaitijoje, prie Šatrijos kalno. Šalyje kur buvo padaryti nuostabių žmonių, nuostabūs atradimai ir dėja, tip pat didžiausi nusikaltimai... Sofija pažvelgė į surakintus teisiamus Kremliaus nusikaltelius, tęsė: -Lietuva, ne tu kalta už taj kas įvyko tais tolimais 1941-1944 metais, -metais kaj buvo naikinama Jūsų lietuviu tauta,  ir darniai su jumis, ilgus šimtmečius gyvenanusiais kitų tautybių, savo tikėjimus išpažįstančiais piliečiais. -Taj buvo Jūsų stiprybė. Ši,  Jūsų stiprybė, padėjo išgyventi, išlikti ir 1918 metais Vasario 16 d, atkurti savo Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Kaimynai iš Rytų, bolševikinė Sovėtija ir iš Vakarų nacistinė Voketija negalėjo Lietuvai ir kaimyninei Lenkijai dovanoti už Žalgirį, už Oršos ir barbenimus jietimi į Kremliaus vartus, ir už laimėjimus praejusiais amžiais negali dovanuoti, bet Jūs kovojot, kovojot ir laimėjot. Šie bolševikų demonai negalėjo pamiršti Lenkijos maršalo Jūziko Pilsudskio duota smūgio prie Varšuvos. Šių dviejų, XX amžiaus  diktatorių; Josifo Stalino ir Adolfo Hitlero, 1939 metų rugpjūčio 23 suokalbis buvo pirmiausiai nukreiptas butent į šias dvi tautas, kad galėtų įgyvendinti savo didžią ir siaubingą įdėją; -sukelti Pasulinę socialistinę revoliuciją ir užvaldyti Pasulį. Sofija trumpam pritilo. Po pauzės skardžiu, elektroninių balsu tęsė.
    -Sekmingai vykdyti jų sumąstytam planui trukdė kaimyninės  valstybės, Lenkija ir Lietuva. svarbiausas trukdis buvo šių valstybių gyventojai lenkai, lietuviai ir žydai. Todėl, pirminė jų plane uždotis buvo šias šalis okupuoti, gyentojus deportuoti, nepaklusnius sunaikinti. Be išlygų, visiškam sunaikinimui, abu diktatoriai pasirinko žydų tautą. Kad prieš pasaulį būtų nekalti, jie sukūrė baisų planą; paskelbti, kad visus žydus galima sunaikinti lietuvių ir lenkų  rankomis. Sofija, keliom akimirkom nutilo, nubraukė ašarą, ir  tęsė. -Okupavus Baltijos šalis, Vakarų Baltarusiją, Vakarų  Ukrainą ir Besorabija, dvi galybės sustojo prie abiejų diktatorių nubriežtos linijos. Šios nepriklausomos  valstybės nuo 1940 metų vasaros nustojo egzistuoti.  Du diktatoriai ėmė realizuoti savo klastingus planus; Lenkijoje  Adolfas ėmė steigti koncentracijos stovyklas- mirties fabrikus, - juose įkurdino visus nepalankius režimui gyventojus, o pirmiausiai taj Lenkijos žydus, o vėliau ir atvežtus žydus iš Vakarų Europos, kur buvo masiškai naikinami krematoriumuose. Humanoidė Sfija tarė:
          -Jų atminimui,  sukalbėkim Amžiną atilsį ir sugiedokim Marija, Marija....
                  Marija, Marija, skaisčiausia Lelija...
              Pritariant Baltiems vargonams ant Šatrijos kalno, per Lietuvą, plačiai į Pasaulį nuskambėjo Lietuvos globėjos šv. Marijos giesmė, priminė, kad Lietuva pažymi netik  Lietuvos Nepriklausomybės 100 mečio jubiliejų, bet ir Trakų bažnyčios  Šv, Mergelės Marijos paveikslo pašventinimo 300 metų jubilėjų. Visoje, Lietuvoje suskambo varpai, Din-dan, -Din -dan... - Kaip faina, susižavėjusi tarė žydų kilmės lietuvaitė  Faina, šturmanui Geležėlei ir jo globėjai Baltąjai gulbei...