Demensija

Turiu močiutę, kuri serga senatvine silpnaprotyste, kitaip dar vadinama demensija. Atvirai pasakius, mano didžiausia baimė yra kada nors susirgti šia liga, bet ne apie tai šį kartą eina kalba. Ar įsivaizduoji savo mintis, kai visiškai neturi trumpalaikės atminties? Ar bent ką nors atsimeni? Ar girdi mano balso aidą ten kažkur? Pasakei ir pamiršai, lyg pasakotum istoriją iš skirtingų visiškai tarpusavyje nesusijusių nuotrupų, lyg amžinai klajotum pasimetęs tusčioje erdvėje. Norėjau pasakyti tamsoje, bet turbūt negali to vadinti nei tamsa, nei šviesa. Ir aš kartais bandau suvokti, ar bent žmogus pats supranta, kad jis kažkur pasiklydęs, kur jau niekas jo niekada neatras, jog neprisimena net prieš akimirką tartų savo žodžių. Kosmosas? Patikėk, ir dar koks. Tačiau aš stengiuosi suprasti, ieškau tuose padrikuose žodžiuose savo močiutės. Ir kartais būna tos trumpos, retos lyg nušvitimo akirmirkos. Kartais ji dar prisimena mano vardą. Kartą ji net apsiverkė tiosiog sėdėdama prie pietų stalo, tą kartą man rodės, kad ji trumpam suprato apie savo ligą. Ir sielvarto kažkaip čia nebėra, tiesiog negali sielvartauti dėl to, kas yra neišvengiama, tiegiog labai gaila pačio žmogaus. Būna kartais irgi apsiverkiu, kai po ilgo laiko ją vėl pamatau. Galbūt ir dabar verkiu. Galbūt. Ir man vis tiek visada malonu pakalbinti ją lyg suprasčiau viską, ką sako. Pabandyt sudėlioti padrikas šukeles, pabandyti surasti ir užčiuopti plonytį siūlą, kuris nors, kad ir visai netvirtai, bet surištų išmėtytus žodžius ar atrasti nors menkiausią tų žodžių nuoseklumą. Visai neseniai jos paklausiau, ar pyragas, kurį valgė, skanus, o ji man man atsakė: mano giminaitei, bet ne jo. Štai taip būna žmonės gyvena, ir nulis sveikų tau suprasti, kas dedasi jų galvose. Bet kas mes patys būtumėm be prisiminimų? Čia tau spręsti.

• • •