Crowdfunding

Crowdfunding
Rūsys iš pasakaičių [05]

Sutelktinis finansavimas (crowdfunding) – lėšų rinkimo modelis, kuomet jas skiria daug pavienių žmonių.
Wikipedia

Prieš miegą mėgstu panaršyti internete. Nieko konkretaus neieškau, tiesiog klajoju po nuorodų labirintus. Štai išleistas naujas, man patinkančios grupės, albumas. Štai nuolaida kilimams ir žoliapjovėms. Štai juokingi meškėnai arba iš turistų pinigines vagiančios beždžionės.

Kartais būna ir rimtesnių skaitinių, ypač, jei tai susiję su kompiuteriais, technologijomis, kosmosu ar video žaidimais. Kažkada tokios naujienos mane pasiekdavo pavėlavusios, atspausdintos popieriaus lape ir apribotos žurnalo puslapių skaičiumi. Dabar viskas kitaip. Galima pasiekti beveik viską ir beveik tą pačią akimirką, kada tai atsiranda.

Netgi pats gali viską skelbti visiems. Pasidalinti gražia nuotrauka, juokingu vaizdeliu ar nauja idėja, kurią norėtum įgyvendinti. Pavyzdžiui, vakar buvau užklydęs kažkokį į startuolių rėmimo tinklapį. Mėgstu tokius, būna įdomu pasižiūrėti, kokių neįtikėtinų dalykų žmonės sugalvoja. Vandens patranka, sujungta su video kamera ir kompiuteriu. Paskirtis - sekti, kiek maisto suėda šuo arba katinas ir nubaidyti jį nuo maisto, jei buvo viršyta dienos norma. Sutinku, skamba kiek juokingai, bet prie tokio projekto įgyvendinimo jau prisidėjo 48 rėmėjai. Augalų augimo detektorius, kuris informuoja tave sms žinute, jei augalas paaugo daugiau, negu buvo tikimasi. 12 rėmėjų. Ir taip toliau.

Dažniausiai tik peržiūriu projektus, remti nepuolu. Bet vakar vieną parėmiau. Visai netyčia. Projekto aprašymas buvo visiškai skurdus. „Labai reikia jūsų pagalbos. Jei man pavyks, pasaulis pamatys tai, ko dar niekas niekada nematė“. Tikrai ne toks, koks pritrauktų visų dėmesį. O mane pritraukė. Pritraukė štai kas - buvo prašoma ne pinigų, kaip įprasta, bet laiko. Buvo prašoma atiduoti kelias savo gyvenimo minutes. Net nežinau kodėl, bet paspaudžiau mygtuką „Paremti“. Pasirodė pranešimas „Ačiū už paramą“ ir viskas. Šiek tiek palaukiau, bet naujų pranešimų nebuvo.

Kitas projektas, kuris patraukė mano dėmesį buvo naujo tipo kompiuterinis žaidimas, kuriame autentiškai atkurta Pirmo Pasaulinio karo aplinka. Trimatė šaudyklė, kurioje taškai duodami ne už šaudymą, o už taktiką. 4196 rėmėjai. Tolimesnis naršymas baigėsi beždžionėmis.

Šiandien nuklydau į techninius dalykus. Žiūriu, kaip išmatuoti srovės nuotekius automobilyje. Nelaiko akumuliatorius, ieškau priežasties. Buvau vėl užsukęs į tą startuolių tinklapį. Mano paremtas projektas jau pasibaigęs, užrašas „Rėmėjai: 1; Surinkta: 5 min. „.

Galvoju, kam tos penkios minutės galėtų būti skirtos. Gal kokiam nors žymiam rašytojui, kuris, gulėdamas mirties patale, padiktuos savo tobuliausio romano pabaigą. O gal, kokiam nors chemijos genijui, kuris panaudos tas minutes kokių nors mėginių brandinimui. Tai galėtų padovanoti pasauliui vaistus nuo vėžio. O gal ne chemijos, gal fizikos ar mechanikos - išrastų kokius nors nesibaigiančius energijos šaltinius. Nereiktų vargti su akumuliatoriais.

Staiga ekrano kampe sumirga raudonas žiburiukas, skimbteli varpelis. Naujas pranešimas iš sekamų naujienų prenumeratos. Iš NASA. Pranešimo antraštėje tik šauktukų eilutė. Keista, NASA ne tokia, kad skelbtų kokias nors nesąmones. Spusteliu „Peržiūrėti pranešimą“.

Lėtai kraunasi nuotrauka. Ryškėja žali debesys, violetiniai tumulai, kurie primena kalnus. Danguje ryški linija, kaip žiedo briauna. Pala, pala... Juk čia - Saturnas. Juk buvo automatinio zondo misija - jis turėjo apskristi Saturną ir nukristi į jį. Čia zondo daryta nuotrauka, krentant į Saturną.

Nuotrauka vis ryškėja. Violetiniai tumulai virsta tikrais kalnais. Ir tų kalnų papėdėje išryškėja dvi geltonos dėmės. Jos panašios į du paukščius. Vienas jų rodo sparnu į fotografuojantį zondą. Vis ryškėja. Tikrai paukščiai. Tikrai rodo sparnu. Geltonos plunksnos, akys tamsiai mėlynos!!!

Vėl skimbteli varpelis. Naujas komentaras šalia NASA pranešimo:

„Turime tai paskelbti visiems ir nedelsiant.

Ši nuotrauka iš Saturno zondo. Buvome praradę su juo bet kokį ryšį, atrodė, kad misija baigta. Tačiau, staiga zondas atgijo ir atsiuntė šią nuotrauką. Tarsi, kažkas būtų padovanojęs jam dar penkias minutes gyvenimo.

Mes ne vieni. „

---

Ačiū Anouk Pi ir Kregždynas