Broliukas, sesutė, sesutė, mama, obelynas, obuoliai. Ir aguonų laukai. Tai aš prisimenu iš vaikystės atostogų. Prisimenu ir dar daugiau. Kaip galima kažką pamiršti, kai tai lieka tavyje? Kiekvienas įvykis, kuris tau nutiko, lieka su tavimi. Manieji irgi liko su manimi.
Liko ir vaizdas mano mamytės, sėdinčios ant seno suoliuko su maišeliu aguonų ir valgančią jas vieną po kitos. Prieinu arčiau, žiūriu - mamytė verkia. Ir kokia stingdanti baimė staiga apėmė mano dar apymažį kūną, panardintą į didžiulius it maišas marškinėlius su užrašu ''Beverly Hills, 90210“.
Priėjau prie mamos ir paklausiau, kodėl ji verkia. Va taip, paprastai paklausiau. Nors žinojau, kodėl. Kitaip stingdanti baimė nebūtų prasiskverbusi pro mano „beverly hillsus“. Ir mama atsakė.
- Verkiu iš laimės- bandė šypsotis, bet ašaros tekėjo, kaip krioklys džiunglėse. Ir nieko keisto, nes ji juk ir buvo pasiklydusi džiunglėse šeimos pavidalu ir nė nenumanė, kaip jai išgyventi.
Ji sėdėjo, lukšteno aguonas ir verkė.
Praėjo 20 metų, aguonų lauko nebėra, net laukinių braškių kalno nebėra, kurio prieš tai net ir nepaminėjau, tad joks čia praradimas šiam trumpam rašalui.
Mama vis dar verkia. Tik jau ne,, iš laimės“, ne ant seno suoliuko, o ir šviežių aguonų nebelukštena.