Eilės sekėjas į jūrą

Tūkstančiai mylių žemės prieš akis
Ir mes mirštame su kiekvienu žengtu žingsniu
Mes mirštame su kiekvienu tyliu įkvėpimu,
Ir aš laukiu eilėje...

Nepažįstamojo nugara, tai viskas ką matau
Jis tik porą pėdų prieš mane
Kartais akys žiūri pro petis,
Bet aš stoviu eilėje...

Niekas nebekelia akių aukštyn
Nes lietus lyja iš dangaus
O dangus draudžia verkti eilėje,
Tad mes stovim eilėje...

Kaip visada, kiekvienus metus
Vandenyno prieplauką eilė pasieks
Ir žengsime iš kart į jūrą mes
Ir mes užmigsim tyloje...

Mes jau siekiam krantą saloje
Ir vandenyno kapai bus aukščiau smilčių
Aš klausiu savęs:
„Kodėl aš stoviu eilėje“

Ir tada pačiam kampe mano akies
Matau erdvėlaivį danguje
Ir galvoje girdžiu balsus tylius
„Verčiau, jau sek mane“

Tuomet karų gausa prasidės
Mano galvoje, visam kūne
Nejautrūs sekėjai prašnekės:
„Ši eilė - vienintelis kelias“

Aš lipu ant smėlio čia
Akys sutelkia dėmesį į galą krašto
Bet vėl balsą girdžiu galvoje
„Verčiau, jau sek mane“

Paimk mane, uždaryk duris
Nebenoriu sekti šios eilės
Aš suprantu mirtis yra šita eilė
Todėl verčiau, jau seku tave

Tada tu padedi mane į vietą
Tad gal pradėsiu jau naują dieną
Ir vėl aš būsiu,
Sekėjas šios eilės...