Sakmė apie ąžuolą

2. Karkvabalis...

Daigelis greitai augo ir nebeatrodė panašus į žolę, po truputį virto į mažą, vos prakutusį medelį. Bet dar jis tebebuvo ne kaži kiek aukštesnis už mažąsias miško žoleles. Bet ėjo laikas ir ąžuolėlio galūnė jau iškilo sulig smilgų pražydusiomis šluotelėmis. O kai vėjas šluoteles nulenkdavo, jis jau galėjo matyti, kad auga į rytus pasvirusio kalno viduryje. Nuo jo į visas puses ėjo daubomis ir grioviais išraižytas žemės pakilimas. Šalia ąžuolėlio auga daug pilkai melsvų ir nestorų alksnių, kurių visokiais pasiraitymais lankstyti, visaip susukti, įlenkti, išskobti, pavingiuoti ir kitaip išdarkyti kamienai kilo aukštai į viršų ir neplačiai išsišakoję džiaugėsi geltonais saulės spinduliais.
Ne per toliausiai nuo ąžuolėlio šiugždėjo ir didysis skruzdėlynas, bet skruzdėlės jam nieko baisaus nedarė. Kai pilka ir sunki peteliškė ant lapo sudėjo daug mažų kiaušinių ir, kad jie nenubyrėtų, priklijavo savo seilėm, didžiosios skruzdėlės greitai juos surado ir, subėgęs visas būrys, darbavosi kelias dienas, kol visus surinko, nuvalė lapą nuo perdžiūvusių seilių ir viską nusinešė. Ant ąžuolo lapų ilgiau negalėjo džiaugtis nė viena kirmėlė. Vos tik jos įsitaisydavo ir pradėdavo lapą krimsti, tuojau pat atbėgdavo kelios skruzdėlės, suimdavo tą kirmėlę ir besispardančią nusinešdavo su savim. O vieną kartą iš alksnio galūnės nukrito riebi, didelė ir stora mėlynai žalia ir juodom akim kirmėlė. Kai ji užsiropštė ant lapo, tas visai nulinko. Kai ją skruzdėlės apėjo, iš karto nieko negalėjo padaryti. Tada subėgo daugiau ir iš visų jėgų keletą dienų ėmėsi su kirmėle. Ji buvo pašėlusiai stipri ir su uodega tik švyst švyst ir skruzdėlės turėdavo ją paleisti ir kristi žemyn. Bet pagaliau ir skruzdėlės įsiuto ir taip užpylė kirmėlę savo aštriais myžalais, kad pastaroji sustyro ir nebejudėjo. Tada visas jų pulkas sukibo ir atplėšė ją nuo lapo, o paskui, nebeatlaikiusios tokio svorio, nukrito ant žemės. Ir vėliau dar ilgai skruzdėlės vis atbėgdavo ir atbėgdavo į tą vietą apveizėti, ar nieko nebeliko.
Vieną vasaros pavakarę, prieš pat sutemstant, kai viso miško žolės ir medžiai, apkabinę savo rasos lašus, plūstant gaiviai vakaro vėsai, virpėjo iš džiaugsmo, o visokiausi žiedeliai ir ką tik užsimezgę vaisiai spindėjo vos įmatomu laimingu vilties šypsuliu, tą vakarą, kaip kokia mirties šmėkla, ant ąžuolėlio viršūnėlės nutūpė didelis ir sunkus rudasparnis vabalas. Jis aštriomis ir kibiomis letenomis įsikibo į ąžuolėlį ir apmirė. Paskui priekinėmis kojomis nusitrynė miško kvapų prisigėrusius ūsus, pagalando juos nuo pašaknų ligi pat į armonikas sustorėjusių galų, ir pradėjo uostinėti prie pat viršūnės augantį minkštą lapelį. Paskui vabalas atsistojo prie lapo pašalio, kietu pilvu prisispaudė prie jo, išžiodė nasrus ir tojau pat suleido aštrius dantis į lapo minkštimą. Taip jis tą vakarą pradėjo vakarieniauti. Skaudžiai vabalas kando į gyvą lapą, plėšė nuo krašto gabalą po gabalo ir nekramtydamas rijo sultingus ir minkštus kąsnius. Ąžuolėlis mėgino purtytis, bet vėjo bemaž nebuvo ir jam niekas iš to neišėjo. O vabalas surijęs visą lapą, pradėjo graužti lapkotį. Medelis nebeiškentė ir pradėjo ašaroti — iš lapo gyslos pradėjo sunktis aitrios ašaros. Kai iš lapo beliko tik trumpas kotelis, vabalas pradėjo krimsti patį ąžuolėlio stiebą. Bet žievė buvo kieta ir neskani ir vabalas ją čia pat išspjovė.
Vabalas ir po to nepasitraukė, o šliaužiojo, kol surado patį galūninį pumpurą. Jis vabalui buvo kaip didžiausias skanėstas: minkštas, glitus, truputį salstelėjęs. Iš pradžių vabalas nukando pumpuro viršūnę, o paskui ir viską kitką.
Ąžuolėliui pasirodė, kad iš skaudumo jis praranda sąmonę. Nuo kiekvieno atkąsto gabalo jo kūnas nueidavo pagaugais, suvirpa kaip drebulės lapas. Kai vabalas nuskrido, medelio viršūnėje paliko lig pat šerdies išgraužta žaizda.
Po tos nakties ąžuolėlis dvi savaites merdėjo saulėje, bet likę sveiki keli lapeliai jį maitino ir gydė. Norėjo ąžuolėlis augti, bet negalėjo, pro išgraužtą žaizdą tryško sultys, o atskridę kiti vabalai ir musės pasiskanaudamos jas gėrė ir gėrė. Bet žaizdelė po truputį apmirė, saulėje uždžiūvo, o iš šaknų atplūstančios sultys pripildė visą liemenėlį. Ir ąžuolėlis šalia nugraužtojo pumpurėlio pradėjo auginti kitą. Neilgai trukus iš to pumpurėlio pradėjo augti nauji lapeliai ir ąžuolėlis vėl pradėjo džiaugtis saulės spinduliais, šilto vėjelio gairinimu, neretai praūžiančiu šiltu lietumi.
Vargais negalais praslinko pirmoji ąžuolėlio gyvenimo vasara, o paskui prisiartino ir ruduo...