siela velniui

Kaip tūkstančiai žmonių, aš savo sielą velniui rodau,
Gal bent jau jis susimylės- numes man trupinį paguodos.
Deja, nebesulauku dėmesio ar kito ženklo kokio
Gražiai prašyti juk visai nemoku.

Draustinyje pilies aš neturiu
Ir banke sąskaitų (mažiausiai keturių),
Nestovi prie garažo ištaigingi ratai,
O kojas puošia nudėvėti batai...

Aš biednas, kaip pilka pelė bažnyčios,
Bet sąžinės užuomazgos kažkur giliai matytis.
Gal būt, dėl to ir nelabasis laikosi toliau nuo grieko-
Mainais už mano sielą jis nepasiūlo NIEKO.

                          I. Š.