Išaugau, žaliavau, žīdiejau

Lūžt šakas

Jau kelės dėinas be parstuojė pūtė driegnė ė šėltė vakarū viejē. Anėi vėn jodėna ė lėnkė i šuona dā išlėkosė patė dėdliausė aukštā iškelta oužoula šaka. Ana lingava ė tratiejė, kāp kuokės gėrgždontės ė senē neteptas vākū soupīnės. Iš tuoliau pasėveiziejos atruodė, ka paėlsės, jau nebgaliedams pakėltė dėdlis jouds paukštis plak vėino belėkosio žalio sparno ė nikāp nebgal anuo bepriglaustė pri savės ė nuors bėški pasėlsietė. Nebgal ni no žemės pakėltė ė liektė, nebier ontruojė sparna.
Sužeists bova ne tik tas sparnos, bet ė medė kamiens. Ons jau bova atgīvenės sava omžio, daug kamė pradiejės pūtė.
Ė nuorintās oužoula gerā užstuojė statē i vėršo kėlstous vakarinis kalnā šlaits, nolėnkdams ė blaškīdams alksniu galūnės, karts no karta stėpriausis vies īsėsok i oužoula ė dėdliuojė aukštā iškelta šaka dejava skaudē ė so cīpesio. Viejė gūsē ejė vėns po kėta ė šaka besėsoupoudama linka vėn žemiau ė žemiau.
Neblonkstės medienas lāstelės tarp šakuos ė kamiena no ėlga lingavėma ė šakuos svuorė pradiejė traiškītėis ė trūkinietė, atsėskėrtė vėina no kėtuos. Šakā vėn jodont anuos pradiejė slīdinietė ė trintėis vėina i kėta, tarpelē tarp lāstieliu grētā pradiejė dėdietė. Vo vies, jau ne vėina dėina, be sostuojėma pūtė ė pūtė. Ė galū galė šakuos soaugėma vėituo mediena, vo po anuos ė žėivie, pradiejė skaidītėis i paėlgas atplaišas. Bet dėdliuojė šaka, ka ė nosvėrosi, dā laikies, dā neskīries no medė ė nekrėta žemīn.
Tik paskou, ka atliekė dėdlē stėpros viejė gūsis ė pasoka šaka geruokā i šuona, toukart išėlgā sotrūkiniejė medienas plaušā išsėskīrė ė jau užteka šakuos svuorė, ka išretiejės prisėrėšėms pri medė vėsā nutrūkto. Toukart dėdliuojė šaka nežmuonėškā socīpusi ė sogirgždiejusi, vėsā atplīšėma liūdesi sodiejusi i trumpa ė graudulinga trekšteliejėma, krėta ont žemės. Bekrėsdama pribluoškė ė vėsā solaužė daugībė amarmediu, skėrpstu, lazdīnu ė alksniu, vo paskou aplūžosiuoms stuoresniuoms šakuoms atsėriemė ė sosmega i minkšta mėška žemė...

Senatvės alpolīs

Ont kamieno švėisē rodava laiptouta, kāp kėrvio kėrsta žaizda. Vasaras saulė sausėna mediena, vo lītos driekėna. No šėlomuos ė driegmies, nuorintās ė negėlėi, puožėivis pradiejė šostė ė pūtė. Aštros šotėma kvaps viliuojė mosis ė drogius, vėsuokiausius mėška musis, potpėlēkės ė blakės. Ė tėi gīvē, saulė, lītā ė viejē vėn daugiau ė daugiau niuokuojė medė žėivė ė pati kamiena.
Oužouls tēp lėngvā dā nepasėdavė, so sava neganduoms jiemies iš paskotėniūju - so lėkosēs sīvās iš kraštū siaurėna atsėradosės žaizdas, bet priešu bova daug, vo vėskuo kėtkuo baisiausē trūka. Maž bebova lapu ė medis maž begava saulės spindoliū, šaknis mažā beliuob atneštė mineraliniu medžiagū, maistingu soltiu. Gal sakītė, bemaž vėsas maistmedžegės, katras liuob gautė, sava išgīvenėmou nauduojė dar tebesontės gīvas oužoula šakas. Dieltuo povėms po bėški plietities, skverbies gilīn i mediena, slinka puožėivio... Vo keliuos vėituos jau nolinda kuo ne līg pat šerdės. Atruodė, ka oužouls niekam nebgal bepasėpriešintė, ka jau mėršt, kāp vėlkū užpolts ė ont šuona pargriauts ragouts brėidis...
Nosėlpės oužoula kamiens nebgaliejė parneštė žėimuos šaltiu - šiaurėnie posie soskėla patrapiejusi žėivie, i puožėivi sunkies ondou, vo so anou ė povėma gaivalā. Grētā vėn dėdliausis kamiena pluots no pašakiū līg pat žemės pradiejė joudoutė. Vėituoms no tvėrtuos kamiena medienas jau atšuoka žėivie ė tėršta, gliti roda povėnė masė pripėldė vėsa puožėivi. Vasaras vėdorie paukštiou pajodėnos žėivė, ana lėngvā atsėskīrė no medienas ė iš saulės parkaitintu kamiena vėituos bėra ont žemės rodas dolkės. Vo kor bova šlapiau, pri medė stuoviejė prilėposi roda puviesiu kuošė Vėsor sava žemielapė rėbas piešė ė platėna galsvā žals peliesis. Kėita mediena nesvēkā parodavusi, pritėlžusi ondėns, nuvingiouta vabalū pragriaužtās takelēs. Mėrtėis ė ramībės riežē vėn platiau apjimdamė puožėivi, smaugė žemīnās kamiena tėik vėršou, tėik ė pri pat žemės.
Jau išlūžėniejė vėsas aukštuosės oužoula šakas. Kamiena vėršou stīruo aštrės kāp peilē bovosiu dėdliū šakū atplaišas, vo i iskėlėmus ė tarpus renkas lītaus ondou. Nespiejos anam išdžiūtė, pėrmõjē šaltē stingda ondėni i leda ė plieša kamiena vėn gėliau ė gėliau. Ė vasaras šėltõjē sausviejē bešmiriniedamė po mėška aptink novargusi oužoula ė ištrauk iš anuo nebožgīduomu žaizdū paskotėni ondėns laša. Ė po žėivė vėn daugie mėrosiu medienas pluotu.
Atrepežuojė mėška vabalā griauž dā nesogadinta žėivė, vėinus po kėtū ved sava palėkuonis, vo tėi bėški prakotė dā drousiau kimb i bedžiūstonti ė novargusi medi. Medis  dar nier vėsā bejiegis. Pri pat žėivies povėnė, patiūs anuo pakraštiū, ta vėinuo, ta kėtuo vėituo dā pleven ė gīvībės ognės: pluono užaugontė randa siūlelio oužouls jiemė ė uždarė anuo pletama. Negīvuojė mediena pradiejė apaugtė gīvo sluoksnelio, katras nebėpūn, vo gen puvini iš medė, siaurėn anuo dėrvuonus. Bet tas gīvībės apsėreiškėms īr tuoks liets ė mėnks, ka nugalietė pasklidosem vėsor apmėrėmou prirēkto daug metu. Vo puvinīs ė medienas grībā, gluostuomė saulės šėlomuos, gėrduomė vasaras lītū, dabā jau tēp isėsiautiejė, ka kīša pro vėsus oužoula kamiena plīšelius. Je oužoulou ė pavīkto ont vėskuo užtėmptė pluona medienas sluoksnieli, ta ė toukart ons būto jau ne stėpros medis, bet tik anuo iškamša, apgaubusi po pluona žėivelė trūniesius ė toštoma.
Po apdžūvosės šakas šeiminikau zīlės, tonkē vėn atlek ė margāsis mėška genīs. Anėi pešiuo ė knėbinie žėivė, vo radė ītartėna orvieli, aštrio snapo praded kapuotė suminkštiejosė mediena. Iškapuotu doubieliu ont oužoula šakuoms ė lėimėnio īr gīva daugībė. Aukštiau kažkas jau ė dvė dėdlesnės skīlės pragriaužė, vo iš anū galvelės iškėšė ved ruoda jau išperietė ė prakotė varnienā.
Vėršou, patiuo kamiena vėršūnie, kor stīruo šakū atplaišas, iš žėivies pruoperšu jau īr išlindosės dėdliausės rodū grību ausis. Anū šaknis puožėivio pradiejė pintėis kāp žemielapiu opės. Tik anuos ēt ne vėn pavėršiou, bet īr solindosės gilīn. Ė dabar jau oužouls īr pasėpoušės gražiausiuoms grību keporiems, katruos matuos iš tuola, kāp īduomė ė nematītė medė priedielē.
Paskotėnis pavasaris

Tuos šākas, katruos dā vasaruoms žaliou ė atkaklē laikuos isėkėbosės i kamiena, vėn sunkiau ė sunkiau begal išspruogtė. Daug medė soltiu dabā sogēr vabalā, grībā, vo vasaruoms pro daugībė žėivies spruogiu išsausėn  dā ė saulietu dėinū viejē. Trumpie ė takā, katrās soltės pakėlst i oužoula: užkėš anus grību ė peliesiu šaknīs, uždžiuovėn saulė, vėskou išarda no medienas atšuokstonti žėivie... Ė dieltuo praded apmėrtė ė dā žalioujintiu mažūju šakieliu galūnės. Anū pluona žėivelė grētā vėn sospruoginie, sotrop ė nubėrst, vo lapu žalomuo, kāp kuokėi medė formas kaulā, palėikt baltoutė tuokiu šakieliu vuoratinklis. Tas džiūvulīs iš šuonu ė iš vėršaus vėn apkerp ė apkerp žaliōji medė vainėka. Ė valkos gīvībės judiejėms - dėdliuojė žemės jiega - po bėški vėrst ramībė, nekalto dūliejėmo, tīlē skombontio ė trapio išnīkėma akordo.
Kāp ė kėtās metās mėška atkalnie auša pavasaris. Ė jau ons īsibiegiejės pėlnuoms rėiškotiems žarstė po mėška lapu žaloma, vėsuokiu žėidū atspalvēs dažė atkalnės ė līgomas. Mėška tonkmie ė laukūs dūka paukštē, ėiškuojė ė kariava dėl geresnės vėitelės lėzdou, kvėitė pasidžiaugtė pasaulio ė pavasario vėns kėta. Anėi puoravuos, klīkava ė džiaugies.
Ė oužoula kelės stėpresniuosės šakas dā praknėbėna pumporus - pasėruodė saulie rausvė ė gležnė lapelē. Ė iš žėidiniu pumporū dā išsėskleidė kelės gražės šloutelės. Kāp ė onkstesnēs metās anuos nurauda ė nugelta pavasarė aukso. Vo po tuo vėsks sostuojė ė apmėrė, užgesa vėsėms laikams. I vasara pumporā vėsā sodžiūva ė viejē, kāp kuokius poukus, anū lokštus išnešiuojė ė išbarstė po vėsa mėška.
Šaknims dā atrodė, ka ė tas pavasaris bus tuoks, kāp ė kėtė. Vo ka atšėla uorā, šaknū traukamuoms sultims nebėbova kor dietėis - nutrūka paskotėnē takā. Šaknīs da traukė driegmė, sorbė iš žemės ondėni, ėiškuojė pabodosė pumpora, bet negīvuo medienuo paklīda, medė šakelės tuo ondėns nebgava. Po tuo pradiejė ondėnietė gīvas dā lėkosės šaknīs, apmėrė patis pluoniausė anū plaukelē. Vėituo ondėns mažė žemės gīvunelē pradiejė līstė i šaknieliu vėdo ė maitintėis čė dā palėkusiuom maista medžiaguoms. Ė šaknelės grētā vėn pradiejė pūtė.
Praēs dā kelė metā ė vėsas oužoula šakelės po bėški noplėks, nobėrs no anū žėivie. Paskou laika ė paukštiu knibėniejams nosėlops ė vėsos kamiens. Ė toukart baltā roda mediena skerīčiuosės žalė, i vakarus kėlstontė kalna pagairie. Dā ėlgā kėits oužoula kamiens, kāp kuoks bažnīčės buokšts, balto, nusmailinto aštromo kīšuos iš žalio gīvībė apkliestuos žemės. Ė vėskou, kou oužouls par daug metu iš dongaus ė žemės bova pajiemės i sava kliebi, po bėški anėms ė atėdous...