Vansen 46

Vansen 46

Pajutai, kaip nevalingai susitraukė mano veido raumenys?
- Ne. – Atsakiau pats sau.
- O aš, pajutau. Jau du mėnesius jaučiu, kaip kartas nuo karto susitraukia veido raumenys. Tiksliau kairioji veido pusė.
- Nepergyvenk.
- Aš nesijaudinu, bet pasamonė jaudinasi. Net nežinau, dėl ko jaudinuosi.
- Ką rašai. – Paklausė David Judo.
- Tavo istoriją apie mulatės.
- Taip ir maniau, kad iš manęs pavogs šią istoriją. Ji geniali. – Taip juokuja David Juda. O aš supratau, kad mano siela kažko bijo.
- Ko tu bijai?
- Gal ateities.
- Bet juk jos dar nera, kam jos bijoti.
- Baugu ir sunku suvaldyti. Nežinia verčia jaudinti.
- Bijoti to ko nėra nereikia.
- Logiška, bet vaizduotė nupiešia baugias galimybęs, sunku nuo jų pabėgti.
- Tada bijok Kūrėjo. Mes privalome bijoti tik Kūrėjo. O visa kita niekai. Ši įdėja mane nuramindavo, kai būdavo ypač baugu.
- Teisingai darau? – Paklausė Danielius ir stuktelėjo kamertonu per stalą. – Ne, nieko negirdžiu. Einu miegoti.
- Geriau pavalgyk.
- Kam valgyti, kai galima miegoti.
- Koks įdomus šis gyvenimas. Labai keistas. Bet nedaug kas tai pastebi. Kai šiandien meldžiausi prieš akis iškilo įdomi mintis.
- Koks gyvenimas bebūtų kartus, žmogus negali juo pasisotinti. – Pasakė mintis.
- O kaip paaiškinti žmonės kurie vis dėl to paserenka nebūtį?
- Tai liga.
- Rinkis gyvenimą.