Uždraustos atostogos - Ketvirtas skyrius. „Tatuiruotė ant veido“

Tomas pasakė man, kad įsitaisyčiau patogiau. Bet aš nenorėjau sėdėti, atsistojau.

Gal būt iš jų veidų išraiškų, besikaupiančių, kovojančių su jauduliu; gal būt iš balso tembro, kuris atrodė ramus, bet žūtbūtinis, nežinantis kelio atgal; o gal būt tiesiog iš nuojautos, kuri man kartais pašnibžda į ausį  - supratau, kad įvyks kažkas, kas turės man nežinomų, nenuspėjamų ir giliausių pasėkmių. Tarsi būčiau sutikus išsitatuiruoti didelį slibiną sau ant peties. Ar pasiprašiusi įstoti į griežtus regulos vienuolyną.  Jaučiau, kaip drebulys praslinko nugara. Pagalvojau sau,  - dar ne vėlu, galiu apsisukti, galiu pabėgti. - Pagalvojau, bet nieko nedariau, tik žiūrėjau į juos, užmiršusi kvėpuoti.

Jolanta stovėjo rami, nuleidusi rankas, nusukusi žvilgsnį į mišką.

Jis nesakė nė žodžio, žiūrėjo į ją, lyg matuodamas, kiek ir ko reikės išspręsti sunkiam labai sunkiam uždaviniui, ir nežinodamas, nuo ko pradėti.

Susiglostė sau plaukus, kažkaip labai lėtai. Tada išsivėrė iš savo kelnių diržą. Po to dar dairėsi, ir nusegė dirželį nuo Jolantos rankinuko.

Priėjo prie jos, liepė jai apsisukti ir susidėti  rankas už nugaros.

Jolanta lėtai apsisuko. Mūsų žvilgsniai akimirksniui susitiko. Norėjau klausti jos, ar viskas gerai, bet nereikėjo klausti. Ji lėtai užmerkė akis, parodydama, kad nesikiščiau.

Rankinuko dirželiu jis surišo jai rankas.

Tada susuko savo diržą ir užnėrė jį Jolantai ant kaklo. Labai rimtai, atsargiai. Mačiau jos veidą, plaukai buvo susukti į mazgą virš galvos, ir tai labai pabrėžė juodą diržą ant jos odos.

Aš stovėjau, ir nežinojau, ką turiu daryti. Tikrai supratau, kad matau kažką, ko neturiu matyti. Buvau visiškai pasimetusi, tarsi man kažkas vėl būtų sakoma prancūzų kalba, nepažįstama ir nesuprantama. Mane krėtė vidinis drebulys.

Jis liepė jai: „Pereik per aikštelę, mergaite“. Ji perėjo, atsargiai statydama kojas.

Apsisuk. Sugrįžk. Eik aukštai keldama kojas. Bėk. Greičiau bėk. Nepakankamai aukštai keli kojas, aukščiau. Atsiklaupk. Atsistok.

Ji viską darė, ką jai liepė, ir ne šiaip, bet su kažkokiu grakštumu, su elegancija.

Tai buvo žvilgsnis į Jolantą visiškai nepažįstamą. Šiaip ji nėra iš tų, kur kas nors lengvai pavaikytų. Priešingai, jinai gali pastatyti ant blakstienų padavėją, kad kava ne taip padaryta ir reikia padaryti iš naujo. Ir nesvarbu, kiek žmonių stovi eilėje už nugaros. Nemėgsta, kai kažkas šneka nesąmones arba banalybes, ir labai greitai gali nusodinti. Taip, kad nepasirodys per mažai.

Čia mačiau ją nesuvokiamai kitokią. Jai orumas ir savo vertės pajautimas yra tiesiog įrašyta į jos asmenybę, ir ji to negalėjo paslėpti, tad priešingai, atrodė, kad ji tą savo orumą draskė prieš mane ir prieš jį tarsi žaizdą, kuo skaudžiau, kuo labiau žeminančiai, tuo geriau. Vykdė visus jo nurodymus kažkaip įsiteikiančiai, kaip prasikaltęs šuo. Atrodė, kad norėtų įtikti net labiau, nei jam to reikia.  Atrodė, jeigu kažką negerai padarys, tai apsiverks, kad nesugebėjo.  Su tokiom emocijom, su tokiu atsidavimu, kad man net ir dabar prisiminus perėjo šiurpuliukas per nugarą.  Ir aš tai mačiau, ir jis tą matė.

Jo balse nebuvo emocijų, viską sakė labai paprastai ir ramiai. Paleido jai plaukus, ir pervedė ją per laukymę, vesdamas už plaukų. Liepė eiti ant pirštų galiukų. Liepė eiti keliais. Liepė eiti kaip cirko žirgui, keistai į priekį keliant kojas.

Tada liepė jai nusižvengti kaip kumelaitei.

Mačiau, kaip Jolanta sustojo, sustingusi. Kaupėsi.

Pliaukšt! - tai nuskjambėjo kaip šūvis -  jai trenkė jai delnu per veidą. Ir dar kartą, taip pat ramiai,  paliepė jai žvengti.

Jolanta nusižvengė: “I-ha-ha-ha”. Jos skruostais pradėjo tekėti ašaros.

Nieko nebemačiau aplinkui. Stebėjau kažkokį nematytą vestuvinį šokį, tik tai ne kuosos, ne kurapkos ir ne kurtiniai, tai žmonės, keisti, nepažįstami, beplunksniai paukščiai.

Patinėlis liepė patelei atsiklaupti ir prašyti. Ji atsiklaupė ir prašė. Liepė maldauti, ir ji maldavo, su ašarom akyse.

Mane apėmė iki tol nepatirtas jausmas. Visiškas bejėgiškumas, kai žinai, kad nuo tavęs niekas nebepriklauso. Ateina didelė banga po bangos, ir ar tu bėgsi, ar nebėgsi, vis tiek jos tave pargriaus. Stiprios žmonių emocijos, kaip didelės bangos jūroje. Kai ateina dešimtą kartą, esi pavargus, nebebėgi ir nesipriešini, tiesiog lauki, kol ji užgrius. Atrodė, kad neturiu kur padėti rankų. Krėtė drebulys. Tikriausiai, buvau šoko būsenoje.

Tada Tomas atsisuko į mane, ir pakvietė, kad prieičiau. Neatsimenu kaip priėjau, bet priėjau.

Dabar atrodo, kad galėjau bėgti, bet tada nebuvo nė mažiausios minties, kad bėgčiau.

Jis padavė man galą to diržo, kuris buvo užnertas Jolantai ant kaklo - palaikyk.

Vos neišmečiau, taip rankos virpėjo.

- Nuvesk ją ten, iki miško, - paliepė. Pats pasiėmė termosą ir įsipylė kavos. 

Nežinojau, ką daryti. Kol bandžiau apsispręsti, Jolanta linktelėjo kaklą, patraukdama diržą, kad eičiau. Aš jos tikrai nepervedžiau. Turbūt, tiksliau būtų pasakyti, kad mes perėjom per tą laukymę, eidamos šalia. Negalėjau paleisti pavadžio, bet jokiu būdu nenorėjau tempti Jolantos. Labai jaudinausi.  Mačiau Jolantos veidą. Ji tiesiog degė.

Jis paliepė parvesti atgal, ir aš parėjau atgal, o Jolanta vis taip pat parėjo šalia.

“ Negerai” - pasakė jis. “Tu ją turi nuvesti ir parvesti, o tu, Jolanta, turi būti vedama. ” Jis paėmė mane už rankos - “Patrauk, štai šitaip. Ir eik, vesk ją. ”

Nuvedžiau ir parvedžiau, dabar jau tikrai tempdama tą diržą. Jolanta ėjo iš paskos, nuleidusi galvą, nudelbusi akis. Jaučiausi lygiai taip pat, kaip ji. Neturėjau, kur padėti akių. Koks jausmas? Toks jausmas,  tarsi aš pati būčiau pririšta ir vedama. Prarijau degančią žvakę, ir ji pamažu lydosi mano viduje. Esu mokyklos aktų salėje nuoga, ir visi į mane žiūri.

Jaučiau tai, ką jaučia Jolanta,  o gal atvirkščiai, ji jautė tai, ką aš jaučiu, taip, kad net negalima atskirti, kuri pirma. Buvau jai likimo draugė, buvau jai sesuo, buvau su ja vienas ir tas pats.

Kai parėjome, pagyrė mus, kad gerai.

Aš drebėjau. Jis priėjo ir apkabino mane, aš instinktyviai norėjau atsitraukti. Bijojau to žmogaus, bijojau dabar ir jo, ir jos, bet taip ir likau vietoje. Jis palaikė mane apkabinęs, nieko nedarė.

Tada pasakė tokiu balsu, lyg sakytų išsigandusiam vaikui: “Dabar eik, Erika, palauk Jolantos prie marių. Ji netrukus ateis. ”

Ėjau per mišką link marių, atrodė, ne ėjau, o plaukiau per sapną. Dar nebuvo susidėję galvoje tai, kas ten vyko, bet žinojau, kad buvau liudininkė kažko … koks žodis? … žemės drebėjimas? Hirošima? Taip, stiprios emocijos. Kas ten vyko ... Nieko panašaus  nebuvau mačiusi ir net neįsivaizdavau, kad taip gali išviso būti. Pykau ant Jolantos - kodėl ji mane į tai įtraukė. Pykau ant savęs - kodėl nenuėjau, kodėl buvau ten visą laiką. Man prieš akis vis sukosi tie vaizdai: Jolanta bėga aukštai keldama kojas ... aš vedu ją už diržo... jis trenkia jai per skruostą, ir jį žvengia kaip kumelė … jis priglaudžia mane ir ramina ... Atrodė, kad dar tebejaučiau jo rankas, kurios mane buvo apkabinusios. Kodėl aš nuo jo neatsitraukiau?

Nenorėjau to jausti, nenorėjau viso to būti mačiusi.

Nelaukiau, kol Jolanta ateis.

Pasileidau bėgti palei marias taip greitai, kaip galiu. Turbūt, kilometrą per keturias minutes. Gaila, kad nebuvau įsijungus endomondo.

Jolanta grįžo ilgai netrukus. Sakė, kad ėjo pasivaikščiodama iki pat Rusijos sienos palei jūrą.

Aha. Aš pabėgiojau, o jinai pasivaikščiojo. Tai šitaip tokie dalykai vadinasi?

***

Nuo to ryto pradėjau labai varžytis ir kaip įmanydama vengti Jolantos. Kai būdavau šalia jos, man tiesiog nebūdavo kur dėti akių. Man ji buvo idealas, moteris, kokia aš norėčiau būti. Kaip apmaudu, kad ji, pasirodo, yra visai kitokia.

Tos pačios dienos popietę, per vaikų miegą “mamos” susėdo valgyti ledų. Regina ėmė pasakoti, kaip jos vyras pasikeitė po to, kai jie susilaukė vaikų. Ji buvo atvažiavus su abiem savo mergaitėm, trijų ir šešių metų. Kaip užsivedė, nebegalėjo sustoti kalbėti apie visokius skiepus ir vaikų darželius, ir kaip vyras prieš tai dairėsi į kitas, o dabar naktimis keliasi prie vaikų ir lopšines dainuoja. Viso to šnekėjimo moralas buvo skirtas Jolantai, kad ji greičiau susilauktų su savo vyru vaikų, nes, “žinai, Jolanta, Ignas galėjo išsirinkti kokią tik norėjo. Tau pasisekė, tai saugok. Jeigu šeimoje kažkas nenusiseka, tai nereikia ieškoti kaltų, moteris visada yra kalta, kad nesugebėjo vyro pririšti”.

Aš pradėjau žagsėti. Galvoju, gal galit, kas nors pakeiskit šitą muziką, nes privemsiu terasą. O Jolanta klausosi ir mandagiai linkčioja galva, lyg ta pliurza Regina ją galėtų iš tikro mokyti gyvenimo.

Man to buvo per daug. Užsidegusi išpyliau: “Nesąmonė! Aš išsirinksiu, koks man patinka. Ir Jolanta galėjo išsirinkti kaip-tik-jai-patinka. Ir mano vyras tegul pats pažiūri, kad aš į kitus nesidairyčiau”.

Mano mama pradėjo juoktis (pliusas jai už tai),  Jolanta nieko nesakė, o Regina su dievą garbinančios davatkos ekstazės šypsena man išdėstė, kad esu jauna ir naivi, ir kai paaugsiu, tai suprasiu, kas yra kas. Susilaikiau, nesiginčijau su ja (ir dėl to didžiuojuosi).

Vakare Jolanta mane pasikvietė pasivaikščioti, nueiti kartu iki švyturio. Pasakiau jai, kad man rytoj anksti keltis. Negaliu ir nenoriu, ir neprašyk, ir neduosiu.  Ir apskritai - atstok ir palik mane ramybėje. Nuėjau į savo kambarį ir užtrenkiau duris.

Pykau ant jos ir pykau ant savęs. Prieš tai buvau labai pasitikinti savimi. Žinojau, kad esu graži, gabi mokslams, turiu turtingus tėvus, esu lengvai bendraujanti. Žmonių santykiai man atrodė lengvas dalykas, kaip matematikos uždavinius spręsti.

Per tą Jolantą įsivėliau į kažkokią nesamonę, ir dabar man atrodė, kad ir ką bedarysiu, viskas neišeis. Niekas manęs nemylės. Ištekėsiu už tokio susireikšminusio tipo kaip Jolantos Ignas. Turėsiu jam gimdyti vaikus, kad manęs nepaliktų.  Ir kiekvieną dieną kaip poterius kalbėsiu apie vystikliukus ir tepaliukus nuo uodų. Ir dar turėsiu vaikščioti keliais ir žvengti kaip arklys. Ooooii - ooch -  pradėjau kūkčioti.

Susiradau bloknotą ir pradėjau rašyti eiles. Be ryšio, bile-kaip, kas ateina į galvą. Jeigu nebūčiau rašius, tikrai, visą tą vakarą būčiau pražliumbus.

Kitom dienom bandžiau daryti viską kaip ir anksčiau: maudytis, bėgioti, skaityti, bet atostogos buvo nepataisomai sujauktos. Atsirado kažkoks nerimas, kurio negalėjau atsikratyti ir negalėjau pati sau paaiškinti. Pagalvojus, na ir kas ten tokio? Pamačiau kažką, ko nereikėjo matyti, bet nei su manim kas blogo atsitiko, nei aš kam ką blogo padariau. Kaip Jurga sakė, po atostogų viskas pasibaigs, ir jeigu norėsi, galėsi atsiminti, o jeigu nenorėsi, galėsi užmiršti. Apie tą nutikimą nepasakojau niekam, netgi Jurgai, ir man buvo sunku, kad negaliu papasakoti, kad neturiu su kuo pasitarti.

Rytais, kai bėgdavau savo distanciją, bėgdavau į priešingą pusę, kad tik nieko nesutikčiau.
Nueidavau prie jūros su visais, išsimaudydavau, o po to pasiimdavau knygą ir pradingdavau pusei dienos. Susitikdavau su mama pietų, ir vėl pradingdavau. Tėvai pagalvojo, kad aš susidraugavau su kažkokiu vaikinu. Ir ne tai, kad stengtųsi mane sulaikyti, bet priešingai, sakydavo su pašaipėle: “Eik eik, žinom, kad turi reikalų. Tik vakarienei pareik”.

Tai buvo nerimo dienos. Labai norėjau, kad tos atostogos greičiau pasibaigtų.

Vieną iš tų dienų, po pietų su knyga nuėjau išgerti kavos į “In vino”. Ten ant stogo terasoje yra vieta, kur galima matyti ir jūrą, ir marias. Ir - rūta žalioji, merde, fucking potatoes (keikiuosi) - man ten bebūnant, matau, į kavinę atėjo tas šungrybis Tomas. Užsisakė kažką prie baro ir irgi ateina į terasą. Bliamba - pagalvojau - net ir pabėgti nėra kaip, nors nušok nuo stogo. Baltuoju, raudonuoju, galvoju, ką reikės sakyti, ar išvis nieko nesakyti.

Jis pamatė mane, pasisveikino iš toliau, bet nepriėjo. Nuėjo, atsisėdo kitame terasos kampe, išsitraukė kompą ir pradėjo darbuotis. Jam atnešė kavos. Terasoje sėdėjo dar keli vokiečiai, gėrė alų ir garsiai šnekėjo.

Aš skaičiau Remarko “Tris draugus”. Perskaičiau skyrių, perskaičiau dar vieną. Paslapčia žvilgčiojau į tą tipą. Jis buvo įsitraukęs į darbą, girdėjau, kaip barška jo nešiojamo kompiuterio klaviatūra. Buvo karšta, jis nusivilko švarką ir atsiraitojo baltinių rankoves. Kalbėjo su kažkuo angliškai telefonu, po to vėl susikaupė prie kompo.

Galėjau išsmukti neatsisveikinus, ir jis, tikriausiai, net nebūtų manęs pamatęs. Užsisakiau dar ledų. Vieną kartą jis pakėlė akis, mūsų žvilgsniai susitiko. Jis man šyptelėjo.

Pradėjo rinktis žmonės vakarienei, žinojau, kad man jau laikas eiti. Jis atsikėlė, susikraustė kompą. Ir aš atsikėliau. Išėjom beveik kartu, kai nusileidom žemyn, jis pasakė:

“Nebloga buvo popietė, ane? ”

Nežinojau, ką sakyti. “Jo, cool” - pasakiau.

“Aš čia būnu beveik kasdien. Gal ir rytoj ateisi? ”

“Gal. ” - pasakiau kaip galima abejingiau.

“Neteisk Jolantos. Jai tai labai skaudu. Jos širdis sudaužyta.  Jeigu reikia ant ko pykti, gali pykti ant manęs. ”

“Gerai, pyksiu” - pasakiau. Negalėjau susilaikyti nenusišypsojus.

Atėjau ir kitą dieną. Nenorėjau pasirodyti silpna, ar kad jo bijau. Aš einu, kur noriu, ir darau, ką noriu.  Jis irgi atėjo. Įsitaisė kitoje terasos pusėje prie savo staliuko, jis dirba, aš skaitau. Po to priėjo prie manęs, sako: “Erika, gal nori kavą išgerti kartu? Būsi kompanija, aš tau netrukdysiu. O man bus smagiau dirbti, kai kažkas yra šalia. ”

“OK. Sure. Kodėl ne? ”

Paklausė, ką skaitau. Aš paklausiau, ką jis dirba. Affiliate marketing - jis programuoja tinklapius, kad jie pritrauktų pirkėjus ir jie kažką kažkur nusipirktų, ir už tai gauna komisą. Toks verslas, kurį gali daryti iš kur nori, užtenka gero kompiuterio ir interneto ryšio.

Gėrėm kartu kavą, aš skaičiau, jis ir vėl barškino savo kompiuterį. Atrodė labai įsitraukęs, o aš galėjau jį gerai nužiūrėti. Buvau jau jį sutikus ne vieną kartą, bet atrodė vis dar labai nepažįstamas.

Kas yra šitas žmogus? Kaip jis turi tokią galią Jolantai? Mintys man vis sugrįždavo ir sugrįždavo į tą rytą.

Nesuprantu. Kaip gali Jolanta, tikrai pati neeilinė moteris ir dar turtingo vyro žmona, šitaip žemintis prieš va šitą žmogų? Šiaip, jis atrodo visai nepavojingas. Inteligentiškos, negrubios išvaizdos, galėtų būti koks gydytojas ar žurnalistas.  Kaip jis ją privertė?  Žvengti, raitytis, šliaužioti keliais - eeeuuff? Aš suprasčiau, kad kažkokia prostitutė ar maksimos kasininkė gali taip nusileisti, bet dėl Jolantos, man tai buvo protu nesuvokiama.  Ignas iš  “chebriūnios” buvo pats turtingiausias.

Jis dirbo prie kompo labai greitai, kažką rašė neatitraukdamas akių nuo ekrano, visais dešimt pirštų.

Gal jis Jolantą kažkaip šantažuoja? Už tokį pažeminimą būtų galima kažką ir nužudyti. Gal būt, apskritai jis yra koks nors maniakas ar serijinis žudikas. 

Ir štai, sėdžiu prie vieno staliuko su tuo žmogum. Geriu kavą.

Na ir kas? Na ir nieko.

Jis rašė, jo klaviatūros tarškėjimas man savotiškai patiko, derėjo prie aplinkos. Įsitraukiau į knygą, buvo likę gal penkiasdešimt puslapių, ir nepastebėjau, kaip pabaigiau.

Pūtė šiltas vėjas nuo jūros. Eiti niekur nesinorėjo. Jis užsisakė sau dar kavos, o man pasiūlė paragauti  “moelleux au chocolat”. Tai toks prancūziškas karštas šokoladinis pyragėlis, kurio viduje yra skysto šokolado. Anksčiau tokio nebuvau valgius.

Žiūrėjau, kaip siūbuoja pušys. Ruošėsi lyti, terasoje nieko daugiau, išskyrus mus, nebebuvo. Išsitraukiau bloknotą ir pradėjau rašyti eiliuką.

Kai atnešė kavą ir desertą, jis paprašė paskaityti, ką parašiau. Tebeturiu tą eiliuką, nelabai vykęs, bet atspindėjo mano nuotaiką.

“pušys auga jūroj
per lietų ir vėją, per saulę ir karštį
pro šaknis nardo karšiai
voverės šakom nukeliauja į Švediją
kiek akys mato, vis tęsias ir tęsias
nepasiėmiau maudymuko
o nemaudytis draudžiama
mane vejas serijinis žudikas
tai puiku - galiu rinktis
jei nuplauksiu tolyn, tai paklysiu
jei neplauksiu išvis, tai nuskęsiu”

Jis pradėjo juoktis: “Cha cha cha, serijinis žudikas. Man tinka! ”

Valgiau desertą, kvepėjo šokoladu, mėtomis ir avietėmis. Pasiūliau ir jam paragauti.  Suvalgėm per pusę ir užsisakėm dar vieną. Jį gamina ilgai, apie dvidešimt minučių. Jis papasakojo, kad jeigu “moelleux au chocolat” būna meniu, tai visada jo užsisako, kur bebūtų, ar Belgijoje, ar Prancūzijoje, ar Amerikoje. Jo mėgstamiausias desertas.

Atsisveikinom apačioje, jis nuėjo sau, aš nubėgau sau.

Nežinau, iš tikro, kas pasikeitė. Jaučiau, kaip tas varginantis nerimas, kuris mane persekiojo paskutines dienas, kažkur išsisklaidė. Tą vakarą susitaikiau su Jolanta. Nuėjom pasivaikščiodamos iki Tomo Mano namelio. Mano broliukas užmigo sportiniame vežimėlyje, o mes sėdėjom prie marių ir kalbėjomės apie viską. Jolanta tada nė iš šio, nė iš to mane apsikabino, ir pabučiavo į skruostą. Žinojau, kad tai labai nuoširdu, nors nesupratau, ką tai reiškia. Gali būti, kad žmonių emocijos yra kaip muzika - ne visada būna dainos žodžiai.

Naktį sapnavau labai ryškų sapną, kad ateinu prie krioklio miške. Vanduo teška į visas puses, o šalia prie staliuko sėdi Tomas su Jolanta. Atsisėdau prie jų, bet taip, lyg jie man būtų nepažįstami. Matau sapne, kad jie valgo “moelleux au chocolat”. Tomas kabina šaukšteliu ir duoda Jolantai. Pakabino vieną šaukštelį, davė jai, dar vieną davė jai. O po to ir man. Bet man duoda ne šokoladą, man ištiesė kažkokį šungrybį, kažkokią rudą musmirę, apvalia galvute ant plono ilgo koto. Jaučiu, kaip burnoje saldu. O aplinkui vanduo, tik taškosi, tik taškosi.

Tada ir prabudau - pašokau ir išsigandus pradėjau spjaudytis - fui - eeeu.  Lauke pila lietus kaip iš kibiro. Na ir sapnai, na ir atostogos, greičiau pasibaigtų. Išjungiau žadintuvą, kad nereikėtų keltis bėgioti, ir išmiegojau iki pusryčių.