Tam, kad nužudytų savo gyvenimą...

Zedas ir Freda gimė tą pačią vasaros dieną – liepos 11-ą. Tik Zedas buvo metais vyresnis. Jų mamos buvo geriausios draugės, todėl vaikai augo kartu. Kartu šventė gimtadienius, kartu žaidė kieme. Kartu pradėjo eiti į darželį. Niekas neįsivaizduodavo Fredos be Zedo kaip ir Zedo be Fredos. Kai Zedas pradėjo eiti į mokyklą, iki pietų Freda nerasdavo sau vietos. Zedui grįžus iš mokyklos ji tyliai stovėdavo jam už nugaros ir žiūrėdavo kaip jis ruošia pamokas. Paskui abu lėkdavo į kiemą pažaisti.
Prabėgo metai. Ir Freda pradėjo eiti į mokyklą. Nors ji ir Zedas nebuvo vienoje klasėje, visas pertraukas leisdavo kartu, o paskui kartu ruošdavo pamokas.
Kai Fredai buvo 9 – eri, o Zedui 10 metų, jie paslapčiom laiptinėje pasibučiavo.
Bėgo metai. Jie jau nebuvo vaikai. Freda ir Zedas augo. Tapo paaugliais. Tačiau jie netapo pora. Jis jai buvo pernelyg paprastas, pedantiškas ir atsakingas. Ji jam atrodė pernelyg padūkusi, vaikiška ir be požiūrio į gyvenimą.
Zedas baigė mokyklą ir įstojo į sostinės universitetą. Freda liko namie ir tampėsi su savo pirmaja meile, su kuria ir prarado nekaltybę. O paskui iškart paliko, nors vaikinas alpo iš meilės. Daugiau vaikinų buvo, bet prie nei vieno Freda neprisirišo. Zedą ji beveik pamiršo. Tačiau vieną savaitgalį Zedas parvažiavo namo ir jiedu susitiko. Pavasario širdyje nepajuto nei vienas, nes aplink ir taip buvo pavasaris. Tačiau Freda pastebėjo, kad Zedas pasikeitė. Prieš ją stovėjo aukštas, gražaus sudėjimo vaikinas beveik juodomis akimis ir pusilgiais juodais plaukais. Zedui Freda irgi atrodė kitokia. Per metus iš mažvaikės ji virto aukšta, nepaprastai gražia mergina rudais garbanotais plaukais ir rudomis akimis. Tačiau savaitgalis baigėsi ir Zedas išvažiavo atgal į sostinę.
Artėjo mokyklos išleistuvių vakaras ir Freda suvokė, kad neturi poros. Kiek pagalvojusi mergina paskambino Fredui. Šis sutiko atvažiuoti.
Būtent išleistuvių vakaro metu jiedu suvokė, kad išsiskirti nebepajėgs. Vakaras baigėsi bučiniais laiptinėje kaip senais gerais laikais.
Kitą rudenį Freda išvažiavo mokytis į sostinę ir apsigyveno Zedo bute. Zedas mokėsi verslo vadybos, o Freda atlikinėjo gelbėjimo komandos narės praktiką. Gyveno jie paprastai, išlaikomi tėvų. Dienotvarkė buvo paprasta: ryte – paskaitos, o po jų – bučiniai, seksas, linksmybės, draugai. Buvo visko – net ir slaptas abortas, apie kurį niekas nieko nežinojo.
Baigę mokslus, abu pradėjo dirbti. Sutarė taip pat kaip ir pradžioje. Sakote, negali būti? Kažkas sakė, kad meilė tetrunka trejus metus. Netiesa. Trejus metus tetrunka ta meilė, kuri nekopė per kalnus ir neplaukė per jūras. Zedas ir Freda buvo patyrę visko.
Porelė net svarstė apie vestuves, bet... Freda tapo keista. Zedas pastebėjo pasikeitimą, bet nieko negalėjo padaryti. Dar po kelių savaičių Freda dingo. Pusę metų Zedas vis dar gaudavo jos žinutes: „Man viskas gerai. Myliu“, bet po to liovėsi ir tai.

Prabėgo 5 metai. Zedas iš verslininko tapo smulkiu sukčiumi, o Freda... Freda tapo samdoma žudike. Ji buvo geriausia samdoma žudikė. Mergina mokėjo žaisti savo taikiniu. Buvo tikra femme fatale. Ir niekada neapvildavo.
Taigi...
Fredai buvo eilinė darbo diena. Taikinys gyveno prabangiam viešbuty. Apsimetusi striptizo šokėja, kurią taikinys užsisakė į savo kambarį, mergina pasibeldė į 769 kambario duris. Nesulaukusi kvietimo užeiti, pravėrė duris.
- Ateik čia, katyte! – pasigirdo taikinio balsas.
Freda įėjo į miegamajį. Ant lovos sedėjo jos taikinys. Freda pamiršo savo frazę tokiems atvejams: „Katinėli, ten, kur tu dabar nukeliausi, dar nė karto nebuvai“.
- Freda? – paklausė vaikinas.
Iš merginos rankos išslydo rankinė su ginklu.
- Zedai?
- Tu šoki striptizą?
- Ne.
- Tai ką čia veiki?
- Tu tapai sukčiumi. O aš – samdoma žudike. Atėjau tavęs nužudyti.
- Tu?? Už ką!??!
- Aš nežinau kuo nusidėjai. Man to niekas nesako ir man tai nerūpi.
Freda pakėlė rankinę ir iš jos ištraukė pistoletą su duslintuvu.
- Bet juk tu ne...
- Aš privalau, Zedai. Aš įklimpusi. Penkis metus žudau žmones už savo laisvę. Tu – paskutinis mano taikinys.
- O viskas ką turėjom? Kodėl tu išėjai?
- Mano motinai – vėžys. Reikėjo pinigų. Susidėjau su negera kompanija. O išėjau todėl, kad taip buvo saugiau tau.
Freda pakėlė ginklą. Zedas nejudėdamas sedėjo ant lovos.
- Per penkerius metus aš sugebėjau išrauti visus jausmus. Dabar tu tik taikinys.
- Meluoji.
- Žinau.
- Bet vis tiek įvykdysi užduotį?
- Atleisk, Zedai, - Freda užsimerkė. – Myliu tave, - ir paspaudė gaiduką.
Merginos ranka nubėgo atatrankos sukeltas virpulys,  pasigirdo duslus pykštelėjimas. Drebėdamas Freda priėjo prie lovos. Atrodė, kad Zedas miega. Jis atrodė toks ramus. Tie patys juodi plaukai, tamsios blakstienos... Vienintelis dalykas rodantis jo mirtį – kruvina kulkos palikta žymė kaktoje. Freda atsisėdo ant lovos.
- Zedai, atleisk, - mergina lūpomis palietė taikinio lūpas. – Mylėjau tave.
Freda atsargiai nubraukė nuo Zedo akių užkritusius plaukus. Paskui atsistojo, pistoletą įsisdėjo į krepšį ir priėjo prie durų. Paskutinį kartą pažvelgusi į Zedo kūną mergina išėjo pro duris.
„Arba jis, arba aš“ – pagalvojo jis uždariusi duris. – „Toks gyvenimas“
Freda nuėjo koridoriumi. Tačiau širdyje buvo tuštuma.
„Nebeturiu gyvenimo“ – suvokė mergina lifte. – „Ką tik nužudžiau savo gyvenimą“. Ji stipriai suspaudė rankinės rankeną. Joje buvo ginklas. Vienintelis išsigelbėjimas...