berniukas ir senis

"Ten, už miško, yra rugių laukas. Jis labai platus, mano akys jo viso neaprėpia. Tame lauke yra siauras takelis. Jis veda į jūrą. Pajūry stovi namas. Senas, sukiužęs. Jame gyvena mokytojas. Jis užaugino mane žmogumi. Tikiu, ir tave užaugins. Aš jau senas, niekada ten nebegrįšiu. O tu, Patrikai, dar jaunas. Eik pas jį. Čia tau negalima pasilikti. Tiesa, kelias ilgas. Ir sunkus. Eik."
  Mažas berniukas klausėsi įdėmiai. Tiesą sakant, nebuvo jis labai mažas nei ūgiu, nei amžiumi. O ir pasaulio suvokimu. Juk per aštuonerius jo gyvenimo metus senis jam parodė tikrąjį pasaulį. Bet ne visą. Reikėjo eiti pas mokytoją. Taigi berniukas klausėsi. Stovėjo tiesiai, ramiai. Susikaupęs. Tai tikrai keista, žinant jo amžių. Vakarėjant saulė ištęsė jo šešėlį per žolyną. Pakilęs vėjas taršė jo gelsvus plaukus. Sodriose mėlynose akyse kaupėsi ašaros. Gal dėl vėjo, o gal dėl žodžių, kuriuos jo ausys gaudė, svarbos. Nežinia… Keistai atrodė jiedu - senis ir berniukas. Senis stovėjo sulinkęs, nugarą atgręžęs saulei, atsirėmęs į lazdą. Kalbėjo sunkiai, lėtai rinkdamas žodžius, juos apmąstydamas. Balsas drebėjo. Primerktos akys ašarojo.
  "Jau laikas, tuoj saulė nusileis. Kelionė ilga. Ryte prieisi rugių lauką. Iki jūros dar bus toli. Eik…"
  Senis pakėlė ranką. Palietė berniuko kaktą. Nuleido galvą. Užsimerkė. Berniukas suprato - atėjo laikas. Pažvelgė seniui į akis, apsisuko ir pasileido bėgti. Bėgo takeliu link miško. O, kad jūs žinotumėt, kiek kartų berniukas tuo takeliu ryte skubėjo pasitikti kylančios saulės. Ir kiek kartų nespėjo. Kiek kartų tada verkė, grįždamas atgal. Žinojo, seniui nepatiks. Ir jam nepatiko. O kiek kartų džiaugėsi, kai matydavo bundančią saulę. Dabar jis bėgo nuo saulės, link miško. Suprato - paskutinį kartą. Skaudėjo jam širdelę, bet kitos išeities nebuvo. Todėl bėgo.