Kristupas

Mano kūnas klaikiai įsitempė. Pasirodęs Kristupas paglostė Pjerą ir kažką jam sumurmėjo. Pjeras nesipriešino. Jaunasis kaimynas drabužius nešėsi rankose. Mano akys nevalingai nusileido jo apatinių link. Tai truko vos akimirką. Siaubingai susigėdusi vėl ėmiau studijuoti jo laikyseną bei profilį.
Kristupas buvo maždaug trisdešimties metų. Jo trumpai pakirpti juodi it naktis plaukai styrojo pasistiebę į viršų. Jo veidas buvo keistai trikampis. Kristupo fizionomija buvo pavydėtina. Raumeningos jo rankos,  šeši išsipūtę it graikiški riešutai pilvo raumenys bei akmens kietumo kojos reiškė arba nuolatinį sportą arbą nuolatines muštynės. Visgi pastarasis variantas, šiuo atveju, atrodė realesnis. Matydavau jį labai retai. Jis čia atklysdavo nebent pritrūkęs pinigų arba pakliuvęs į bėdą. Kristupas buvo vaikščiojanti nelaimė. Aš jo nuoširdžiai bijojau ir kiekvieną kartą jam pasirodžius, kaip įgelta, stebėjau net ir menkiausią jo žingsnį. Jis labai daug gerdavo. Prisigėręs tapdavo nesutramdomai agresyvus. Panižę Kristupo delnai apsvaigus nepraleisdavo ir jo tėvo – senio Novicko. Kiemas aidėdavo nuo šūksnių, dūžtančių indų, reguliariai trankomų durų bei fizinio smurto. Tai mane be proto pykdė. Juk tokie skandalai atkreipdavo dėmesį ne tik į mūsų namą bet ir mūsų šeimą. Kaimynai klausiamais žvilgsniais mus badė nepagrįstomis nuomonėmis. Visgi, tėvai nedrįsdavo kištis, suprasdami, jog ir patys gali gauti į kailį. Be to jie žinojo, kad Kristupas netruks ir vėl niekam nežinant išnykti. Jis buvo retas, tačiau baisiai nuodingas atvykėlis. It koks maras, palikdamas savo tėvą merdėti, o visus, pasipainiojusius jam po kojomis, praskeltomis lupomis ar lūžusia nosimi. Niekas Kristupo nelaukė. Prasiblaivęs jis nebuvo piktybinis, tačiau niekada negalėjai įspėti, apie ką jis galvoja ir tai stingdė kraują. Jo akys sakydavo vieną, tuo tarpu lūpos visai ką kitą. Atrodė, tarsi, jis būtų buvęs nuolatiniuose emociniuose debatuose. Jo nuomonė bei nuotaikos keisdavosi ypač dažnai. Saugiai tūnodama už stiklo tyliai vyliausi, kad tik jis čia ilgam neužsibūtų.
- Į ką ten spoksai? – mano susikaupimą sutrupino mama. Šokau atgal nuo stiklo lyg nieko neįprasto nebūtų įvykę. – A, Kristupas, - giliai atsiduso mama.
- Kaip manai, jis ilgam? – susirūpinusiu balsu paklausiau.
- Netūrėtų, nors Laima minėjo, kad jį išmetė iš darbo.
Laima buvo mamos kolegė ir Kristupo meilužė. Visi tai žinojo, todėl jos paaugliški slapstymaisi buvo tiesiog apgailėtini. Mama sakydavo, kad Laima buvo arba visiška kvailė, arba kvailai įsimylėjusi. Pigia pudra maskuodama mėlynes po akimis, ji toleravo netoleranciją ir leidosi Kristupo būti vedžiojama it popierinė marionetė. Kristupas dingo už namo kampo.