Karibų jūros piratai. VII dalis.

Išlipęs ant denio Viljamas keistai nusišypsojo.
- Kas yra, berniuk? – paklausė Senasis Bilis.
- Nieko.
Viljamas daugiau nieko nepasakęs nuėjo į savo kajutę.
Senasis Bilis šypsojosi. Jis žinojo, kad vyras atrodo taip, kaip išlipęs iš triumo atrodė Viljamas.
Tada ant denio išlipo Rika. Nusišypsojusi Biliui ji kažkur nubėgo.
- Velnio merga, - pasakė tyliai Bilis ir ėmėsi savo darbų.

Bėgo dienos. Rika visiškai priprato prie skeletų kompanijos menesienoje. Viljamas ją išmokė karstytis laivo stiebu.
- Kaip mirtingoji – ji labai drąsi, - pasakė Viljamui Bilis kartu stebėdamas kaip Rika lipa stiebu.
- Aš nenoriu gabenti jos į užkeiktą salą, - po kiek laiko pasakė Vilis. – Bet dar labiau bijau, kad mus gali užpulti Maitėda Silveris.
- Tu juk jai papasakojai kodėl ji mums reikalinga?
- Aš juk ir pats beveik nieko nežinau. O kad ji drąsi – ir pats sakei.
- Laikas parodys, Viljamai. Tačiau bet kokiu atveju pranašystė išsipildys. Tikėkimės, kad mūsų naudai.
- Iš tiesų, aš neturiu ko prarasti. Nebent...
- Nebent ją.
- Ką tuo nori pasakyti? – paklausė Viljamas suvokęs ką Bilis pasakė, tačiau Senojo Bilio šalia jau nebebuvo.

Vieną rytą Rika atsibudo su nerimu širdyje.
- Šiandien turi kažkas atsitikti, - pasakė ji Viljamui. – Pamatysi.
Piratas merginos žodžius praleido pro ausis. Ir visai be reikalo. Apie vidurdienį horizonte pasirodė laivas. Niekas nekeipė į tai didelio dėmesio – maža kas gali plaukioti jūroje. Rika giliai širdyje net tikėjosi, kad tai gali būti Džekas Žvirblis.
- Kapitone, jūs tik pažiūrėkit! – sušuko žvalgas sėdintis “varnos lizde” tada, kai pro žiūroną jau buvo galima įžiūrėti neatpažintą laivą.
Per keletą akimirksnių Viljamas atsidūrė prie žvalgo. Paėmęs iš jo žiūroną pažiūrėjo į laivą ir suakmenėjo.
- „Šėtono deimantas“ – sušnabždėjo jis.
- Kas ten, Vili? – iš apačios šūktelėjo Rika.
- Ruoškitės kovai! – atsigavęs sušuko Viljamas Bladas. – Ten „Šėtono deimantas“!
Nusliuogęs stiebu žemyn jis griebė Riką ir nutempė ją į savo kajutę.
- Vili, ką darai? – piktai paklausė Rika. – Juk tai kitas piratų laivas. Aš noriu kovoti. Nelaikyk manęs visiškai bejėge!
- Negi nesupranti? Ten – „Šėtono deimantas“! Laivas pilnas tokių pačių prakeiktų ir įniršusių piratų, kuriems reikalinga tik tu! O tu esi vienintelė šitame laive, kurią galima nužudyti.
- Ten Maitėdos Silverio laivas?
- Taip. Eikš! – Viljamas pastūmė keletą lentynose sudėtų knygų ir lentyna pasistūmė į šalį, už jos buvo slaptas kambarys. – Imk savo Ginklą ir medalioną ir sedėk čia. Šios patalpos sienos yra geležines, jų negali pramušti patrankos sviediniai. Imk, - Viljamas padavė Rikai keletą užtiesalų. – Užsiklok jais. Čia viduje yra svirtis. Kai užstumsiu lentynas, nulenk ją žemyn. Kai ji bus nulenkta, niekas iš išorės negalės įeiti.
- Ir kiek laiko man reikės čia sėdėti?
- Kai viskas nurims, aš pabelsiu į lentyną tris kartus po du trumpus bilstelėjimus ir pašauksiu tave vardu. Tada tu paklausk kas buvo triume kai ieškojom tavo suknelės. Niekas išskyrus mane to nežino. Gerai?
- Gerai. Tik būk atsargus.
- Aš juk negyvas. Man nieko negali atsitikti.
- Vis tiek būk atsargus.
Viljamas užtūmė lentynas, ir Rika, nulenkusi svirtį, susigūžė slėptuvės kampe. 
Beveik pusvalandį buvo ramu. Rika kiek atsipalaidavo ir pagalvojo, kad Viljamas pernelyg sureikšmino sutuaciją. Tačiau paskui prasidėjo. Laivas stipriai susiūbavo, denyje pasigirdo baisus triukšmas. Netrukus laivo bortą pramušė patrankų sviediniai. Rikos nelaimei, vienas tų sviedinių pataikė į slėptuvę. Pramušti jos, tiesa, negalėjo. Tačiau metalinė slėptuvė sugaudė kaip tūkstantis varpų. Rika užsiklojo galvą visais užtiesalais. Atrodė, kad galva plyš nuo triukšmo. Kad nepradėtų klykti, Rika įsikando į ranką ir taip gulėjo kol viskas nurimo. Denyje vis dar girdėjosi kovos triukšmas, Viljamo balsas duodantis komandas. Vėl sušvilpė patrankų sviediniai. Šį kartą jie tik liudė Rikos slėptuvę, todėl mergina tai lengvai ištvėrė. Tamsa žlugdė Riką. Jie sedėjo kampe ir verkė melsdama dviejų dalykų: Kad greičiau viskas pasibaigtų, arba, kad pasirodytų Džekas. Trečią kartą sušvilpė patrankų sviediniai. Slėptuvė vėl sugaudė kaip tūkstantis varpų. Tada arba kova baigėsi, arba Rika prarado sąmonę.