Pasivaikščiojimas vakare

Dar buvome tik pamišky mes,
o vakaras artėjo, ir kažkaip greityn
ore miglos daugėjo – net gi ir itin,
tai ypač lietė kontūrus, tad lyg užkimęs
atrodė oras, na ir kas,
kad toks švarus, jog laiko cirkas,
už nugaros vis tolstantis, tvarkas
šešėlių gėrė baimėj kaip čia nepravirkus
pilnajam nusitašyme tyla, bukai
įkritus jon lyg atmintin stabukai
gerųjų patirčių, o kai
blaivytis ėmėm, buvo nuostabu, kai
jau išblaivėjom, skleidėsi naktis
ir džiaugsmo suvokimui ėmė sektis,
atrodė – begalybėn jis tik tįs
ir atsisegs trijų žvaigždynų sagtys.