Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Mama, grįžo Pjeras! – Sušukau aš.
Pjeras buvo šviesiai oranžinis, beveik geltonas katinas balta apykakle. Atšilus orams jis visad slampinėdavo apie mūsų namą. Jau buvau bepradedanti nerimauti, ar tik paskutinės žiemos žvarba nebus pasiglemžusi vargšo keturkojo. Nė nepamenu, kada pirmą kartą pamačiau Pjerą ar kaip jį prisijaukinome. Nepamenu, kokiu būdų jis tapo neatskiriama mano vasarų dalimi. Kas kartą po žiemos sugrįžęs Pjeras atrodydavo apgailėtinai. Jo sulysęs, išvargęs bei dulkinas kūnelis buvo panašus į klaikią žvėries iškamšą. Liūdnose, išsigandusiose jo akutės matydavau siaubingą vargą, kurį jam teko išgyventi. Baimės apkartintas Pjero snukutis minė istorijas apie bauginančius vėjus sugėlusius kiekvieną kaulelį pastarąją žiemą, apie badą, dėl kurio jis vos nežuvo bejėgiškai kirsdamas kelią, apie laukinius šunis ir kraujuojančią ausį. Praėjus savaitei ar dviem Pjerą būdavo sunku beatpažinti, o vasaros pabaigoje, galėjai manyti, jog tai visai kita katė. Baikštumą netrukdavo pakeisti murkimas, o sulysusią fizionomiją – tankus kailis ir po juo besislepiantis sotus kūnelis.  Susišiaušusio kalio mazgai bei purvo gabalai styrantys po jo kaklu ar pilvu, greitai nukrisdavo. Senu lėlių šepečiu šukuodavau varganą Pjero kailiuką, nors ir mama griežtai drausdavo jį liesti rankomis. Visas kiemas, tiesiog, pradingdavo galybės sukietėjusio kailio kuokštų bei į orą kylančių nešvaraus geltonio pūkų sluoksnyje. Žinoma, Pjeras mano pastangas nelabai vertindavo, o tik nuolatos muistydavosi, bandydamas ištrūkti iš mano gniaužtų. Visgi, neabejoju, jog mano šeima bei šiltos vasaros naktys katino Pjero buvo branginami. Priešais visai netikusius mūsų namo laiptus stovėjo tvirtai į žemę įręstas suolas – mylimiausia Pjero vieta. Jis dievino šį suolą. Dienomis Pjeras čia tingiai raitydavosi saulutėje, sutemus suolas atstodavo guolį miegui. Negana to, tai buvo puiki pastogė slėptis nuo lietaus ar per daug įkaitus snausti jaukiame pavėsyje. Po suolu stovėjo metalinis vandens indelis. Visi trys rūpinomės, kad jis nuolatos būtų pripildytas švaraus vėsaus vandens. Vasaromis mama gamindavo valgyti naudodamasi gremėzdiška virykle mūsų koridoriuke. Durys, vedančios į lauką visuomet būdavo praviros. Tokiu būdu ji, kepdama ar virdama maistą, ką nors numesdavo ir Pjerui, tuo pat metu galėdama matyti, ką veikiu aš ar tėtis. Į namus Pjero neįsiliedavome, nors, tiesą pasakius, jis net nedrįsdavo įeiti. Niekuomet neturėjome dėl to problemų. Rodėsi, visi žinojome savo vietą ir vieni kitus gerbėme. Gal skamba keistai, tačiau aš visad jutau tam tikrą dėkingumą sklindantį iš Pjero. Jis buvo be galo ramus bei paklusnus katinas, tokiu būdų užsitikrindamas saugią vietą netik po tėčio sukaltu suolu, bet ir mūsų širdyse. Pjeras buvo mūsų katinas. Visi kaimynai tai žinojo. Galbūt jie nesuprato šio laukinio žvėries funkcijos mūsų gyvenime, ech, galbūt nė mes patys pilnai nesupratome, tačiau viena aišku, Pjeras čia visuomet buvo laukiamas. Jis nebuvo nei naminis, nei laukinis katinas. Jis buvo mūsų, tačiau mums nepriklausė. Pjeru jį pavadinau aš. Tėvai neprieštaravo, o gal jiems nelabai ir rūpėjo. Baisiai nepakenčiau stereotipinių gyvūnų vardų, kaip, tarkim, Pūkis ar Reksas. Pamenu vieną vėlyvą pavasarį tėtis skaitė baisiai storą prancūzišką romaną. Baltai pilkas knygos viršelis kažkuo traukė mano dėmesį ir kurstė emocijas. Jauna pora. Vaikinas ir mergina. Tiksliau jų apnuogintos nugaros. Mergina saugiai uždėjusi galvą vaikinui ant peties. Priešais juos žavinga plasnojanti jura. Žėrintis smėlis. Glotnūs kūnai. Šis paveikslas mane sustingdydavo. Tokia hipnozė tęsdavosi tol, kol tėtis nepajudindavo rankų, versdamas sekantį puslapį, taip iš gilaus pasąmonės transo išjudindamas ir mane. Pirmasis vardas, iššovęs iš smulkaus šrifto, man, niekam nematant, atvertus šią knygą, buvo Pjeras. Pjeras. Aš romantizavau iš veikėją. Aš jį sulipdžiau, veikiama pačių slapčiausių savo vilčių ir svajonių, skiepydama jam vyrišką jautrumą, narsą bei aistrą. Visuomet atkakliai klausinėdavau tėčio, apie ką jis skaito, prašydavau atpasakoti įdomiausias knygos vietas, tačiau ne tuokart. Slopinau savo smalsumą, nenorėdama sujaukti taip išpuoselėto Pjero portreto. Bijojau būti Pjero nuvilta. Baiminausi, jog tam tikri siužeto vingiai atskleis neigiamus Pjero atributus. O gal Pjeras nė nebuvo tas jaunas vaikinas knygos viršelyje. Nenorėjau jo prarasti.  Nežinoti buvo saugu. Pjeras sukosi mano galvoje ištisą savaitę. Manau Pjeras buvo mano pirmoji meilė. Reguliarus sapnų veikėjas. Todėl, kai atėjo laikas pradėti kažkaip vadinti vis dažniau užklystantį keturkojį draugą, Pjeras buvo puiki dingstis tęsti šį žaidimą. Mat, kitų lūpose girdimas jo vardas automatiškai brandino mano vaizduotės vaisius ir neleisdavo Pjero personažui žūti.
2018-01-11 00:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-11 10:27
Šnekorius
Labai sklandžiai, su meile, parašytas pasakojimas. Jaučiasi, kad Autoriui tai teko patirti. Tikrai įdomus darbas. Dabar pastabos: Pjeras visuomet vadinamas katinu, bet vieną kart kate. JUk yra lytinis skirtumas, beje katinai ir katės daugeliu atvejų elgiasi skirtingai. Manau, kad tai visgi buvo katinas.Kiek nerealiai atrodo ir ta didžiulė viryklė koridoriuje. Paprastai taip nebūna.
Yra ir spausdinimo klaidelė. Vienoje vietoje kailis pavirtęs kaliu. Akutės - akutėse. Per dažnai vartojami įvardžiai kurių tikrai galima išvengti, tuo skaitymą padarant malonesniu, o tekstą grynesniu. Bet visumoje kūrinys geras. lai būna 4 su pliusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą