Gyvenimo romanas

- Mama, aš užmezgiau romaną…

Jis išvaizdus ir patrauklus. Sakyčiau labai paslaptingas ir beprotiškai žavingas, neapsisprendžiu, - labiau išmintingas ar aistringas, bet jo stipriausios savybės tikrai slypi paprastume ir nenuspėjamume. Jis tau patiktų.

Žinok, jis visuomet buvo šalia, tačiau aš jo nepastebėjau, gal kartais sutikti jo net nenorėjau, nes, kaip visada, beprotiškai skubėjau.

Likimas mus dažnai suvesdavo, nors mes tik prasilenkdavom. Jis man buvo, rodos, nepasiekiama svajonė, o aš jam - viena, iš pralenkiamų, eilinių žmonių.
Kai kartą susimušėme su kuo kaktomuša, (pameni?) aš pykau ant jo, nes man be galo skaudėjo, aš kaltinau jį, o jis nesigynė, tiesiog nuolankiai tylėjo.

Manau, kad tada jis pirmą kartą ir patraukė mano dėmesį, turbūt tada, aš sau galiausiai pripažinau, kad noriu jo. Norėjau jausti tą pasigėrėjimą, kurį jau taip seniai įsivaizdavau.

Leidau sau į tai įsivelti… Nebežinau ar dar kada norėčiau likti be jo.

Mes užtrukome, - daugiau nei du metus. Atleisk… anksčiau nesidalinau, nebuvau tikra ar esu jo verta.

Aš sutikdavau jį vis dažniau ir dažniau.
Kartais matydavau jo žavesį vakarėjančiame mieste, o kartais nubusdavau dar nakties tyloje, bet vis dažniau ir dažniau jausdavau jį šalia.
Noriu jį matyti kiekvieną akimirką (kalbu apie jo grožį), noriu liesti, jį uosti, ragauti ir be paliovos girdėti.

Būsiu su tavimi atvira, man gera jausti jo ranką ant savo liemens, kai intymiai tyrinėjame šio vakaro tylą, kartais aš įsikimbu į jo parankę, kai mes jaukiai vaikštinėjame miško tankmėje, bet kartais jis valiūkiškai ir visiškai netikėtai, stumteli mane, ir man nelieka nieko kito, tik atsigręžti ir paklausti: “Už ką!? ”
Jis niekuomet neatsako, tik leidžia sau pačiai susiprasti ir dalykus atrasti.

Jis nebyliai man kartoja, kad turiu juo besąlygiškai tikėti, pasitikėti ir atsiduoti. Taip, atsiduoti!!! Visai tai “AISTRAI”!!

Bijau, kad gali nebebūti kelio atgal! Bijau pasimesti jo gilumoje. Ar tai... apskritai... įmanoma? Juk matai, kad man gera, bet ar galiu sau leisti jaustį tokį besaikį pasigėrėjimą JUO!!

- Na... rodos, jis - rimtas vyrukas… sakyčiau, su polėkiu. Norisi tikėti, kad vertas tavęs... Koks sakei jo vardas?

- Mama, niekuomet nesakau… Rodos, aš užmezgiau romaną su Gyvenimu.