vizija

pabusiu tavo šypsniu palytėta -
jis prisilies prie lūpų tik vos vos...
aušra nuauksins tavo profilį iš lėto,
aš susisupsiu tavo žvilgsnio pataluos.

mane pažadins tavo balso gaidos –
tokios prikimę, kupinos aistros...
kavos aromatu švelnumas sklaidos –
jaučiu, kaip nugrimztu tylos garsuos.

aš apsisiausiu tavo rankų vėju,
pakilsiu nebijodama rudens žvarbos,
prisilietimai tartum žvėrys išbadėję,
saldžioj kančioj skandinti nenustos...

nuoga braidysiu tavo juoko jūroj
ir pasisupsiu ant jausmų bangos –
kas, kad už lango lapkritis subjuręs –
aš maudaus vasaros kvapų žieduos

tai kas, kad nežinau net tavo vardo,
ir tavo veido nepažinčiau iš minios -
aš tavo gyvą viziją savy nešiosiu,
nors susitikti gal nelemta niekados.