Kitoks

Keista, kaip kartais gyvenimas ima ir apsisuka.
Lėtai lėtai, kad net pats nepastebi,
Kol galvoje po truputį dėliodamas,
Kas nutiko per laiko nugludintas vasaras ir žiemas,
Imi ir sudėlioji lyg kokią dėlionę
Iš jūros išmestų mažų stiklelių. Tada supranti,
Kad čia nebe tas tu, kuris buvo pernais,
Net ir ta sena meilė jau nebe ta.
Laikas lyg smėlio smiltis iš lėto
Nešiodamas pastato naujas kopas,
Ten kur dar vakar nieko nebuvo,
Ten kur eini, tikėdamas rasti, ko dar nesapnavai.