Ėda smėlio kalnas žmones
Nebežinosi kuom tikėt
Pavargęs liūdnas ir galvotas
Ieškosi užeigos gerklėj.
Kai ji šlapia konjako, vyno gurkšniu
Toks nerišlus išsprūsta sakinys...
Bandysi teisintis- esu poetas
Susigalvojęs kalnui tarti: ne!
Tebus gyva
Širdies prasimanyta brydė,
Ims deginti knygas
Fašizmo grimasa,
Bet liks mintis gyvesnė lyg šaltinis
Pavargusiesiems laiko mašina.