Iš jaunystės dienoraščio

Ką, vėjau, man kuždėjai
Alyvų šakose
Taip saldžiai jos kvepėjo
Ir masino mane.
Gal perspėti norėjai,
Jog būčiau atkakli
Kai siaus audringa ir pašėlus
Manos širdies rauda.

Negalėjau nurimti, nes gėlą
Aš jutau tos dienos vakare
Tu taip švelniai šakose kuždėjai,
Nuraminti bandei paslapčia.

Ir nebuvo baisu kai pašėlai,
Laužei krūmą alyvų, drauge
Mes tą audrą gegužio regėjom
Kirto žaibas danguj, pragare
Maną širdį kas degint mėgino
Taip kentėti tikra negalia...
Pamilau aš slapčia ir liūdėjau,
Jog sudrausmint jausmų nevalia.