Apie save...

O juk visai nedaug tada tetrūko,
Ir būčiau vaikščiojęs debesimis lengvutis-
Ne mano nuomonę kažkas įbruko,
Kažkas pamokė, koks turėčiau būti,
Kad kelias būtų nelabai vingiuotas,
Kad ant galvos gražiai kepurė gultų...

Ant kelio svetimo buvau užpultas
Ir kaip svetimkūnis buvau nušluotas.

Ir štai dabar, kai nieko nebereiškiu,
Ir niekam mokyti manęs nebesinori,
Beveik ramus rašau sau šitą laišką,
Neturintį nei paskirties, nei svorio.

Į skruzdėlyną grįžti sau neleisiu-
Nemoku to priimt, kas jums svarbu.
Gal laikinai nakvosiu po grybu,
Paskui kažkiek klajosiu, kol paeisiu.